Vėlų rudenį rausta putino uogos.
Raudoniu nudažo klevus,
rudenio saulę ir skruostus.
Gairina vėjas kaštonų lapus,
virtinės gervių lekia į tolimą uostą
jau atsisveikina --
jų greit čia nebus.
Liks tik voratinklio gijos plonytės,
supsis voriukai maži lig šalnų,
putino uogos raudonos lyg nytys
saulėj žėrės, kol apsnigs sidabru.
Vėlų rudenį gainioja vėjas
mintis ir svajas vasarines
surinkim į kraitę lig kito rudens.
Mažos sniegulės į debesį kaupias,
greitai į žemę jos žvelgs iš dangaus.
Ištieskim rankas, pamojuokime gervėms
ir rudenio saulei,
šypsokimės medžiui plikam
ir pasauliui.
Ir būkim laimingi,
nes tik rudenį vėlų
prisirpsta raudonos putino uogos
lyg širdys, meile pripildytos
ir saulėje žėri
Lig kito vėlyvo rudens.