Baltas dangus virš melsvo sniego.
Ir gruodžio pėdos per laukus nubėga.
Eglės viliotinį vėl šoka vėjui,
Bet vėjas žiemą vis įsimylėjęs.
 
Žiema užsimetė tik šilko skarą.
Sniego skara prie balto kūno dera...
Nuo pagyrų išpuikusi žiema viliokė
Įtikti palaidūnui vėjui moka.
 
Tai nėriniuotą suknią rėdos.
Tai su ažūro skraiste dingsta žiemos pėdos.
Ar kailiniai storiausi ant nuogų pečių,
Ji juk žiema – ji pilna paslapčių.