Santrauka:
Mano eiliukai visi yra striksintys (kaip vienas vartotojas paminėjo ir su juo sutinku), šiek tiek naivoki, kartais gal vaikiški. Bet juos rašau iš visos širdies. Kartais suregztas eiliukas taip pilasi, kad net sunku paskui jį pakeisti ar tobulinti. Kai liejas iš vidaus, tai lyg ir norisi jį tokį ir palikti. Jei aš jį taip jaučiu, taip matau, tegu ji pamato ir kiti tokį (bet dažniausiai taip nebūna). Kiek žmonių, tiek nuomonių.
Ir atsidarė sniego skrynia,
Pabiro žemėj sidabru.
Pabudęs vėjas neša žinią —
Žiema pareina su kaupu!
Suūžęs speigas ramų vėją
Uždarė miško tankmėje.
Snieguotos eglės tylą ryja,
Užmigus saulei danguje.
Pusny giliai barsukas miega.
Suglumus sniegena tikra,
Kad šaltis dar ilgam palieka
Įspaustas pėdas kaip aistra.
Pabiro putnios baltos snaigės
Tarytum kristų katinais.
Per platų lauką lekia rogės,
Nešinos burtų pramanais.
Neškite, rogės, taurią žiemą
Stebuklų lydimais keliais.
Šiaurys naktinis per didumą
Snaigių vėsos pamiršt neleis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-12-11 21:11:45
Apatinei komentatorei apskritai nedavė Dievulis supratimo ir fantazijos. Kaip galima jai apskritai ką nors rašyti. Beje, rado vieną vietą, kur rimas ne koks. Bet dainuojamoje poezijoje tai yra leistina. Tad jei jau „praregėjo“ rimų „specialistė“, tai turėčiau pasakyti, kad tokiu atveju sidabru-kaupu, snaigės-rogės, katinas-pramanas irgi lygiai taip pat būtų vertinami.