Ištverti gyvenimą (10)

Kai Vilius išvažiavo, buvo šeštadienis. Marijos nebuvo namie, jos abi su Jadvyga savo daržo pakrašty susiskynusios po puokštelę gėlių, viena astrų, kita jurginų, nuėjo sveikinti Magdalenos su gimtadieniu, pro atvirą langą Danutė  girdėjo pokalbių nuotrupas, juoką ir tai savaip ramino – nieko neatsitiko, gyvenimas tęsiasi. Ji sėdėjo nieko neveikdama, dairėsi, lyg tikrindama, ko trūksta kambary vagims apsilankius. Tirštėjant sutemoms nejaukiai juodavo tušti tarpai lentynose, kur būta Viliaus knygų. Juodosios skylės, – pagalvojo. Viskas juoda.
Paskui skubiais, nervingais žingsniais nuėjo prie spintos, pagraibė buvusioj slaptavietėj, bet nieko nerado – nebepapildomos gėrimų atsargos buvo seniai  išsekusios. Apsidžiaugė – nereikės spręsti bent tos dilemos.
Paskui tvarkėsi, išradingai naikindama tuos tuščius tarpus lentynose, spintoj nuošaliau sukabino laisvas pakabas, kad taip nekristų į akis kaskart pravėrus duris, o ant spintelės prie lovos, kur nakčiai Vilius pasidėdavo knygą, akinius, laikrodį, patiesė servetėlę ir pastatė vazelę su gėlėm – ryškios spalvos užgožė atmintin įsirėžusį įprastą vaizdą.
Kai sugrįžo Marija, abi gėrė arbatą ir kalbėjosi, nesvarbu buvo apie ką, kad tik neslėgtų tyla, ir atrodė, kad vakaras niekada nesibaigs, o kai nubudo kitą rytą, Danutė su siaubu pagalvojo, kaip reikės ištverti visą ilgą, tuščią sekmadienį. Ir daug daug tokių ilgų, tuščių sekmadienių ateity. Gal su laiku bus lengviau?
Ėmėsi tvarkyti senus laiškus, dokumentus, be tvarkos sumestus stalčiuje ir seniai jau laukiančius jos dėmesio ir rankų. Tarp jų rado storą tuščią sąsiuvinį su ryškiaspalviais nematytais paukščiais ant viršelio, kažkada padovanotą pirmos jos laidos abiturientų – eilėraščiams rašyti. Pavartė jį, paglostė baltus, žydrom, neryškiom linijom suliniuotus lapus. Malonus jausmas – tuščio popieriaus lapo magija. Sugrįžo į pirmąjį puslapį, valandėlę galvojo, kaip pavadinti, bet nieko nesugalvojusi pravertė porą lapų ir pradėjo rašyti. Nereikėjo nieko svarstyti – mintys, tarsi ilgai laukusios tos valandos, be vargo rikiavosi ir dailiom eilutėm gulė ant popieriaus. Skubėjo, atrodė, jei nesuspės įamžinti, mintys dings. Paskui apsiramino, supratusi, kad tai darbas ne vienai dienai, o tų dienų ji turi daug, skubėti nėra kur. Susirado spalvotus pieštukus ir pirmam lape ėmė piešti svajonių paukščius, kitokius, negu tie, ant viršelio, su išraiškingais paukštiškais veidais, atspindinčiais visas žmogiškas emocijas, ir kažkokių pasakų personažus, sparnuotus drakonus, demonus. Kai pripiešė pirmuosius tuščius puslapius, toliau tupdė piešinius paraštėse ar tiesiog ant rankraščio ir tik tada, sugrįžusi į pradžią, likusiam nedideliam tuščiam plotely užrašė pavadinimą: „Ištverti gyvenimą“.
Tą dieną daugiau neberašė, bet ką beveikdama galvojo, analizavo savo jausmus, svėrė, vertino praeitį – norėjo suprasti, kokiais keliais ateita į šią dieną, kur klysta, su kokiais demonais kovota ir kodėl pralaimėta. Paskui rašydavo kasdien, kiekvieną laisvą valandėlę. Marija saugojo jos darbą, pasižiūrėdavo į susikaupusią, ties sąsiuviniu palinkusią smulkią figūrėlę, kaip vaikystėj vis perbraukiančią lūpas liežuvio galiuku, ir tyliai uždarydavo duris.
Rašė ne sau – Viliui, nors nežinojo, ar duos kada jam skaityti. Tai tam atvejui, jei jis grįžtų, jis turi teisę žinoti, kokį pragarą ji praėjo, jautė kaltę ir skolą, kad nesiryžo papasakoti anksčiau.
Piešiniai vis smulkėjo, linksmėjo, o balto popieriaus erdvę patikimai užpildė žodžiai. Pati Danutė pasijuto esanti stipri, jau tikėjo, kad gali viską ištverti. Netikėtai į galvą atėjo mintis, kad tai neilgam, kad Vilius sugrįš, kai prisijaukins savo mergaites. Juk jie nesusipyko, tiesiog taip reikia. Vaikai užaugs, jos supras, gal net ją, Danutę, pamils. Ji turi būti verta jo sugrįžimo.
 
Vilius savo šeimoj buvo sutiktas priešiškai. Geri jo norai domėtis, kur dukros eina, su kuo draugauja, kontroliuoti, kada grįžta, buvo suprantami kaip niekingi mėginimai apriboti turėtą laisvę, kišimasis ne į savo reikalus ir rezultatas buvo atvirkščias – mergaitės vis daugiau laiko praleisdavo ne namie, o grįžusios užsidarydavo savo kambary ir nesikalbėdavo su tėvu; priešprieša grėsė pavirsti neapykanta.
Žmonai vyro sugrįžimas taip pat griovė planus – juk negalėjo ji pasikviesti į namus draugą, kai Vilius namie, ir negalėjo išvaryti vyro iš jo paveldėtų tėvų namų, jai čia niekas nepriklausė. Išeitų pati, tik kur? Kaip palikti vaikus?
Niekada gyvenime Vilius nebuvo jautęsis toks vienišas ir nelaimingas, kaip dabar, klaidžiodamas po savo  namus, kurių visos durys nuo jo uždarytos, kaip nuo kokio piktadario, jam likęs tik mažiausias, tamsiausias kambarėlis su langu į kiemą, apytuštis ir nejaukus.
 
Praėjo dvi savaitės, vėl buvo šeštadienis. Danutė kieme džiaustė skalbinius, kai ją apsupo būrys vestuvininkų, linksmi, triukšmingi,  daugelis buvę jos mokiniai, ir nusivedė drauge, neklausydami atsikalbinėjimų, ir jai buvo linksma. Grįžo po pusiaunakčio, girta. Kitas rytas aušo klaikus – laužė pagirios, graužė sąžinė, vėl pasijuto esanti menka, niekinga, nieko nebesitikinti, nepajėgi pasipriešinti potraukiui išgerti, vėl šalia gyvenimo. Parsinešė butelį vyno, gėrė viena, paskui važiavo pas Vilių, nepasibeldusi įėjo ir sustojo prie durų – apgirtusi, išsidraikiusiais plaukais.
Šeima pietavo. Nužvelgė visus po vieną, pagalvojo – drauge, bet kokie svetimi, atsitvėrę nematomom sienom. Nieko nesakė, kol Viliaus žmona paklausė:
– O tai beždžionei ko čia reikia?
Jaunėlė mergaitė prunkštelėjo, vyresnėlė įdėmiai apžiūrinėjo viešnią.
– Viliau, paklausk, ar šiuose namuose tu kam nors esi reikalingas! – Danutė savo žodžius palydėjo sceniniu gestu ir tai iš tiesų buvo juokinga, jaunėlė vėl sukikeno.
Vilius neklausė, tik pažiūrėjo į žmoną:
– Na jau ne, tik ne man!
– Ir man ne! – su pasidygėjimu atsakė vyresnėlė.
– Ir man! – energingai purtydama galvelę pritarė jaunėlė ir vėl susijuokė.
Danutei neatrodė juokinga, pagalvojo – kaip prisiekusiųjų teismo ištartis: Kaltas! Kaltas! Kaltas!
– Man tu reikalingas. Be tavęs aš pražūsiu, – pasakė nuoširdžiai, atvirai.
Vilius kurį laiką sėdėjo kažkur nutolęs, paskui atsikėlė ir išsivedė Danutę. Ši dar grįžtelėjo išeidama, šūktelėjo:
 – Spektaklis baigtas! – ir koja užtrenkė duris.
Jiedu ėjo gatve nežiūrėdami vienas į kitą, o kai pro langus jų niekas nebegalėjo matyti, užsikvatojo, susiėmė rankomis, ir nubėgo į pakalnę stoties linkui, uždusę sustojo ant tilto per Akmeną, pasigrožėjo, kaip krinta vanduo nuo malūno užtvankos. Paskui iš lėto kilo į kalną, nesikalbėdami, užteko jungiančio rankų artumo.
 
Tą rudenį, kai baigėsi skyrybų formalumai, Danutė ir Vilius susituokė.
Pasijutusi nėščia, Danutė nudžiugo, bet ir susirūpino – gydytojai įspėjo, kad dėl nebe jauno amžiaus ir nestiprios sveikatos gimdyti rizikinga, bet leido apsispręsti pačiai.
Polis gimė per anksti, silpnas, bet labai lauktas, mylimas. Su juo į namus atėjo pilnatvė, kaip Danutė sykį pasakė Agotai – apsigyveno ne viena, o keturios laimės. Iš šalies žiūrint, laimingiausia atrodė Marija. Kai dabar ant suoliuko panamėj susirinkdavo trys senosios motinos, pilnateisiu ketvirtuoju kompanijos nariu tapo Polis, jis buvo globojamas, lepinamas, auklių niekada nepritrūkdavo, kartais jų atrodydavo per daug, ypač jei kuriuo nors klausimu nuomonės išsiskirdavo.
Viliaus dukterys pradžioj atsisakydavo bendrauti su tėvu, bet jis nesiliovė jomis rūpinęsis, kartais įsigudrindavo susitikti tarsi atsitiktinai, kol sykį vyresnėlė pati susirado tėvą darbe – turėjo problemų, reikėjo patarimo, paramos. Kitą kartą į susitikimą atėjo abi – esą jaunėlei nesinorėjo likti namie vienai. Paskui Vilius prikalbino ir atsivedė mergaites į namus – susipažinti su Poliu. Auklių dar padaugėjo.
Poliui jau buvo treji, kai sykį Vilius po savaitgalio viešnagės nuvežė dukras namo. Kartu susiruošė ir Danutė – į parduotuves, reikia apsipirkti prieš darbo savaitę. Išėjusi su pirkiniais į miesto aikštę, Danutė įprastoj vietoj dairėsi senojo „Moskvičiaus“, bet ne ten žiūrėjo – tai, kas buvo likę iš jo, gelžgalių krūva, stirksojo kryžkelėj po savivartės ratais, būrelis praeivių stoviniavo aplinkui ir aptarinėjo, kaip tai galėjo nutikti, kuris vairuotojas kaltas; Vilius jau buvo išvežtas į morgą – jai pasakė milicininkas.
Kai Danutė paskui ėjo nuo autobuso namo, ji paklaikusiom akim dairėsi aplinkui ir niekaip negalėjo suprasti, kaip tai gali būti, kad niekas nepasikeitė, visur tylu, ramu, vaikai gretimoj gatvėj žaidžia kvadratą ir iš kažkurio kiemo negarsiai ataidi moteriški balsai, juokas. Pro ant suoliuko sėdinčias Jadvygą ir Magdaleną praėjo nieko nepasakiusi.
Marija buvo užsiėmusi – maudė Polį. Danutė tyliai įslinko į savo kambarį, sėdėjo susigūžusi sofos kertelėj, klausėsi iš vonios, paskui jau iš motinos kambario atsklindančių garsų. Kai suprato, kad tuoj nutils lopšinė, kad Polis jau tikriausiai užmigo, ją apėmė siaubas – ką pasakys Marijai? Tarsi būtų kalta dėl to, kas įvyko. Apėmė panika – kol nepasakyta garsiai, žinia netikra, negalioja. Bėgti! Ji tylutėliai šmurkštelėjo į kiemą, pasidžiaugė, kad ant suoliuko nieko nebėra, ir nuėjo akiplotu, kol nė nepajuto, kaip atsidūrė prie didžiojo senovinio namo, kuriame kažkada dažnai lankydavosi, kur jai būdavo gera, alkoholis nuskandindavo visus sielvartus ir niekas jai nepriekaištaudavo ir nebardavo. Viduj buvo sutikta džiaugsmingai – avis paklydėlė – viena po kitos įpiltos dvi taurelės be eilės ir ji, pavargusi ir alkana, tuoj apsvaigo. Pasijuto rami – čia  nebuvo mirties, niekas nieko nežinojo ir nesužinos, jei ji nepasakys. Mirtis buvo jos viduje ir ji skandino ją dar, dar ir dar viena taurele. Vėliau negalėjo atsiminti, kaip parsirado namo, atsigulė. Kitą rytą gandas apie nelaimę jau buvo pasiekęs miestelį, ėjo kaimynai, draugai, svetimi žmonės, teiravosi, kur, kada laidos, siūlė pagalbą, bet Danutė niekaip negalėjo išsiblandyti, buvo kaip nesava ir nieko nesiėmė, tai laidotuves organizavo Viliaus darbovietė, o ji tik sėdėjo svečio teisėmis ir klausėsi užuojautų, laikas nuo laiko vis išeidama į savo kambarį, panaršydama spintos slaptavietėj ir  atsigerdama tiesiai iš butelio.
Po laidotuvių viskas pasidarė kitaip – visos keturios laimės apleido namus. Danutė kartais dar mėgindavo suimti save į rankas, bet valios užtekdavo neilgam. Polis augo Marijos globojamas. Kai Danutė parsirasdavo į namus girta, motina uždarydavo duris nuo jos kambario, kad vaikas nematytų, ir stengdavosi nukreipti jo dėmesį pasakom, dainom, kurias pati ir kūrė – apie nuostabią, gerą, visų mylimą mergaitę Mildą (meilės deivę), nuo kurios žvilgsnio, rankų prisilietimo, šypsenos, žodžių išnykdavo blogis. Ją mylėjo visi ir ji mylėjo visus. Taip norėjo Marija išpasakoti, išdainuoti vaikui motinos gyvenimą, išmokyti jį mylėti. Gal vaikas ir nesupras tiesioginės alegorijos, bet išsineš iš namų kažką šviesaus.
Tais metais, kai Danutė nuvedė Polį į pirmą klasę, kai jis, kaip ir daugybė iki jo ir po jo atėjusių pirmokų, buvo nufotografuotas su vos ne už jį patį aukštesne kardelio rykšte rankose prie mokyklos durų, prie gėlyno, prie obuolius svarinančios obels su mama, su senele Marija, su sesutėmis, vėl į namus atsėlino nelaimė – Marija suprato, kad serga, kad liga rimta. Ji kentėjo, kol ištvėrė, niekam nesiguodė, nei suolo draugėm, nei, juo labiau, Danutei. Kai jau sužinojo diagnozę – vėžys, gydyti buvo per vėlu. Pasikvietė Marija drauges, Jadvygą ir Magdaleną, ir su ašarom prašė globoti Polį, kai jos nebebus. Svarbiausia – mylėti, nes daugiau nebus kam, juk tų prapagiriojusios Danutės ašaringų atgailos priepuolių nepavadinsi meile.
Danutė buvo įspėta, kad tai jos paskutinė abiturientų laida, daugiau auklėjamosos klasės nebegaus ir, jei nesiliaus gėrusi, nebegalės dirbti mokytoja. Įsižeidė, išėjo iš darbo nelaukdama, kol bus išvaryta. Jai buvo nustatytas invalidumas – nedideli pinigai, bet ir tų didžiąją dalį pragerdavo.
Marija, jauniausia ir reikalingiausia iš trijų motinų, išėjo pirma.
                                                                                                                                                Netrukus po jos laidotuvių, juodą darganotą naktį, Magdalena pasijuto blogai. Niekas nė nepastebėjo, kad buvo atvažiavusi Vilytės iškviesta greitukė ir išsivežė ją į ligoninę. Numirė nepraėjus nė savaitei. Jadvyga, vyriausia, liko viena. Gal kad buvo šaltas ruduo, gal kad nekankintų tokie dar gyvi atsiminimai, ji retai beišeidavo pasėdėti ant suolo, daugiau buvodavo namie – čia nesivaidendavo, kad girdi Mariją, dainuojančią Poliui, ar įkyrėjusį Magdalenos dantų protezų klapsėjimą –  klap klap, klap klap.
Kiek galėdama Jadvyga globojo Polį, pasitikdavo grįžtantį po pamokų, pamaitindavo, pasikalbėdavo, bet jau ne jos jėgoms buvo sugaudyti vėją laukuose.
 
Agota nebesileido į smulkmenas – Poli, juk tuos kelerius metus tu pats atsimeni, tada draugavai su Juze, apie juos tu man gali papasakoti daugiau, negu aš tau.
Vaikų globos įstaigos susidomėjo Poliu, dar mėginta protinti motiną, bet galop jis buvo išvežtas į internatą. Po kelerių metų Danutė baigė dienas miestelio slaugos ligoninėj.
daliuteisk

2014-12-11 00:19:15

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2014-12-11 19:39:43

Skaudi gyvenimų dėlionė. Bet nuostabiai tikroviškai ir jausmingai aprašyti- jie tampa tarsi enciklopedija...

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2014-12-11 16:52:50

Labai tikroviškas vaizdas, įsijaučiau skaitydama...

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2014-12-11 15:38:34

Pasakojimas aprėpia nemažą laiko tarpą, ašaromis laistytos dienos ir naktys nusakomos glaustai, atskleidžiami ryškiausi punktai.
Šios dalies santykių, potraukių ir jausmų raizgalynėje geriausia vieta man toji, kur Danutė įsiveržia į šeimos pietus: – Man tu reikalingas. Be tavęs pražūsiu, – pasakė nuoširdžiai, atvirai.
Tegul ji įkaušusi ir išsidraikiusi, bet alkoholis jai ne priemonė atvirumui. Žmogaus stiprybė iš nevilties ir silpnumas...  
Kiek tokių.

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2014-12-11 06:30:44

Vilčių ir jų žlugimo punktyras...Į riešuto kevalą sutalpinti likimai...Pasakiškas gebėjimas kalbėti - ir tiesiai, ir graudžiai, ir su meilinga užuojauta...