Atėjo vakaras nebeldęs į duris
Ir taip ilgam į kampą atsisėdo.
Teks iškentėt, tebus tarsi svetys,
Kurį tylom sutikti būtų gėda.
 
— Na, pakalbėk, plačiau atverki širdį,
Juk jau daugiau toks pat nebesugrįši,
Nakties tyloj net žingsniai neaidės,
Kai praeitin su šia diena nuklysi.
 
Būtų gerai, kad pėdsaką paliktum,
Žinočiau, kad buvai, kartu sėdėjom,
Eilėraščio stulpely susitiktum,
Primintum man, ką mintyse kalbėjau.
 
Greit gruodyje brūkšnys, teks laipteliu palipti,
Pažvelgt atgal, kur toliai susilieja,
O žemėj artos vagos priverstos išnykti,
Lyg viską viską veltui būtum sėjęs.
 
Guodi, kad ne. Norėčiau tuo tikėti,
Juk auga ąžuolėliai ir šviečia akių gėlės.
Jeigu tenai galėjau dirbt, mylėti —
Gyvenime lydėjo ir saulės spindulėlis.