Neberašau, tik rudeniu alsuoju,
rudens daugiau, negu galiu suvokt,
ir žingsnių aidu, ir žvilgsniu tavuoju
nuspalvinu dienas ir su lietum bandau dar šokt.

Ir vėjo nesama, kuris man grotų,
ir lapų krintančių jau nebėra,
tiktai rudens gelmėj tarsi už laiko grotų
aš atminčiai tarsi visatai atvira.

Geriu akimirkas, lemties mums dovanotas,
išplėštas iš pavasario ir vasaros delnų,
tiktai sapnai kaip pievos vis tebespalvoti,
jais dar tavin kaip ir kadais einu.