37. Jolės apgalvuojėmā

Dvėdešms so bėškio metu vuos solaukus
Ketoris pagimdė, bet pėlna dar ūpa –
Kāp žovės paklīdus varga opė plaukė,
Džiaugies, ka ėštvierė, nuors ne karta klopa.

Akies kartās nošvint keistė sovuokėmā –
Būk savėm, žvalgīkės i pasauli plati –
Ka ė skorsti sava oždarītam kėimė,
Ausis gėrd, kas tuolėi, akis tuoliau mata.

Sava aštrius lūžius, atēt tuokės mintis –
Ana nuor i lapa puopieriaus sudietė,
Ka žėnuotom žmuonis – kuoki porva minkė
Graži bajuoraitė, noskriausta suodietė.

Īr vėsuokiu tarepu, be pradiuos, be gala –
Šliauž so metu kėrpēs vargo apsėvertė –
Kaima sunkė buiti pri žmuogaus prikalė,
Tarsi Dieva bausmė pri kėmelė vartu.

Jog Šiemiūs toriejė atmintiū dieželė,
Lėnkėškās puosmelēs lapu sodieliuotu,
Bet senē vargelēs tėi takā ožžielė,
Dėinas īr apkaltas kėta medė luotās

Bajuoraitė bova, vo dabā komietės
Kelio velkas skaudē nosėdrėngus šėrdi.
Senē verstū kningu vaizdās sožavieta,
Savi tarsi žuolė ondėnio pagėrda.

Ė, atruoda Jolē, augtė dar torieto,
Ė ėšleistė lapa, ė pražīstė smėlgo –
Gundontiu laukėmu viltiem ožkerieta,
Sava karšta mintis naktėis sapnās vėlga.