Šypsojos  mintys galvoje,
Bangom žolynai bėgo,
Kai ryto brydė pievoje
Pareinantį žymėjo.
 
Į saulę kilo vyturys
(O kaip jam pavydėjau!),
Kad žemei giesmę liejo jis,
Aš — tylomis mylėjau.
 
Ne, nežinojau dar tada
Taip reikalingų žodžių,
Tik gėriau su šalta rasa
Anksti pažintą grožį.
 
Gal per ilgai, ilgai stovėjau,
Kad taip giliai įaugau.
Kur benuneštų laiko vėjai,
Savy lig šiolei saugau.
 
Manoji žeme, tu nekalta,
Kad pilką kaimo sūnų
Vardu savuoju — Lietuva —
Prie Nemuno užbūrei.