Tikrai, stebime vienas kitą per atstumą ir tylime. Ne, mes netylime, aktyviai bendraujame su aplinkiniais, net ir visai nepažįstamais, bet jokiu būdu ne tarpusavyje. Mums negalima. Niekas mums neuždraudė, bet mes suprantame ir susitaikome su tuo,  kad turime likti nebylūs, net jei ir niekas mūsų nemato.
Mes nepažįstami, galbūt net ir labai nusiviltume vienas kitu. Jeigu ryžtumėmės linktelėti atsisveikinimui. Bet nelinktelime. Atkakliai laikomės tylos įžadų. Kada juos davėme? Aš neprisimenu, turbūt tai buvo seniai. Arba dar tik bus. Praeitis ateitis man neturi jokios reikšmės, svarbi yra tik dabartis. Spėju, kad ir tau.
Mes nekalbame, tik stebime vienas kitą akies krašteliu, lipdami tuo pat metu per aplinkinių kūnus, traiškydami kažkieno bevertes kaukoles su atsiknojusiais iš nuostabos žandikauliais, šypsomės pasauliui ir nesidangstome skėčiais, kai pliaupia lietūs. Mes nuogi ir gražūs.
Kiek laiko mes jau stebime kits kitą? Sunku pasakyti. Lengviausia, turbūt, orientuotis pagal traukinius. Jie visada kursuoja pagal tvarkaraštį. Jau nesuskaičiuoti jų kiekio. Štai ir dabar.
Pro mus triukšmingai pradunda prekinis traukinys, labai ilgas, neapsakomai didelis sąstatas. Per vagonų tarpus gaudome pussekundinius atvaizdus ir džiūgaujame, kad jie nesikeičia, o paskui vienu metu nusigręžiame ir laukiame kito traukinio. Kitas yra keleivinis. Pro jo langus į abi puses spokso apakę nebyliojo kino žiūrovai ir tikisi tragiškos baigties, bet aš dar nesiryžtu jos pradėti. Tu irgi. Mes laukiame. Nesikalbame.
Bet vieną dieną mes tikrai išsitrauksime savo nupjautavamzdžius ar kokius kitus gal modernesnius ginklus ir imsime pleškinti vienas į kitą. Juk bučinių pasiųsti negalime, tai jau geriau kulkas. Kulkos yra geriausia, jos viską išsprendžia, kaip ir gera dozė heroino.
Mes nekalbame. Iš padilbų paniurę žiūrime į parduotuvių vitrinas ir nesiryžtame jų sudaužyti. Kol kas. Tai tik sekundžių klausimas. Arba minučių. O gal dienų. Kad atkreiptume kitų dėmesį. Į save. Į tave. Į mane. Nors kitų dėmesys jau seniai prikaustytas į mus. Bet mes kažkodėl to nepastebime. Arba nesame tuo tikri. Ar tikrai jūs mus matote? Ne? Taukšt batu į pravažiuojančią mašiną. O kaip dabar? Pastebėjote? Deja, per vėlai, reikėjo anksčiau sustoti, kaltinkit save.
Aš čia niekuo dėtas. Tikrai, tas kažkas nubėgo, tas,  kuris spyrė.
Manim niekas netiki, mane išsiveža. Dabar būtų pats metas ir tau kažką padaryti. Bet tu tik stebi veiksmą. Aš matau tave pro galinį langą ir vėl susilaikau nelinktelėjęs atsisveikinimui.
Mane išmeta kažkur dykumoje. Kur nėra žmonių. Kur aš negaliu būti naudingas. Turbūt to labiausiai ir bijoma. Kas man belieka. Aš parašau ant smėlio savo istoriją. Viliuosi, kad kada nors skrisdamas tu ją perskaitysi. O kol kas uždengiu ją savo kūnu, kad vėjas neišsklaidytų raides.
Juk tu ieškosi manęs, ar ne?