Kitą vasarą, kaip ir kasmet, mokykloj įsikūrė pionierių stovykla. Mokytojams tai buvo galimybė papildomai užsidirbti, o ir darbas malonus, daugiausiai laiko praeina lauke, prie Minijos ar pajūry, nereikia rūpintis maisto ruošimu ir, svarbiausia, kaip pajuokavo Danutė, susitikusi Agotą, bent savaitę kitą  nereikia plauti indų.
Laikas ėjo nepastebimai – beruošiant pionierių rytmečius, vakarones prie laužo, varžybas, dainininkų, skaitovų konkursus, einant į žygius – štai jau ir pirma pamaina išsiskirstė. Kai susirinko antra, stojo neįprastai karšti orai. Kažkas iš mokytojų papasakojo, kad troškulį ypač gerai malšina baltas sausas vynas Rislingas, tuomet pasirodęs parduotuvėse. Pedagogai pamėgino ir patiko, kasdieniu ritualu tapo darbo dieną pradėti viena ar ir keliomis taurėmis vyno, tikrai ne todėl, kad pasigertų, tik kad būtų lengiau pakelti kaitrą. Bet pasikeitė orai, visai nebevargina kaitra, jau ir vaikai išvažinėjo namo, o Danutė nebegali liautis mėgavusis vynu, jai labai patiko tas lengvumo pojūtis, atsirandantis po antros taurės, užmarštis – visos būties problemos atrodo paprastos, lengai išsprendžiamos. Ji paslėpdavo parsineštą butelį toliau nuo motinos akių, viršutinėj spintos lentynoj, gerdavo viena, kai jau baigti visi dienos darbai, kai jau užsidarydavo savo kambary su knyga, pasiruošusi miegui. Gėrė tvarkingai, ne daugiau kaip dvi tris taures, bet ilgainiui jų ėmė neužtekti. Kurį laiką niekas nieko nepastebėjo, net motina, o pačiai Danutei atrodė, kad tai nieko blogo, kad bet kada gali sustoti, bet jau nebegalėjo; prasidėjo kelias žemyn.
Kažkas, betgi, neramino, todėl sutikusi Agotą lyg juokaudama Danutė paklausė, ar galima taip paprastai, nuo lengvo balto vyno, tapti alkoholike, o kai ši atsakė, kad ne tiek svarbu gėrimo stiprumas ir netgi ne jo kiekis, o svarbiausia vartojimo dažnis, netgi supyko – nelaikyk kvailele, negali būti. Buvo. Vėliau nebeužteko Rislingo, atsirado stipresnių gėrimų ir sugėrovų atsirado, ir Marija nebegalėjo nematyti, kas darosi, ne sykį mėgino kalbėtis su dukra, bet pasiekdavo tik tiek, kad ši atsitverdavo tylėjimu arba įsižeidavo ir išeidavo iš namų.
Danutė buvo protinga, prašviesėjimo laikotarpiais ji suprasdavo, kad tai yra blogai, kad  jau ritasi pakalnėn, ir ją apimdavo toks graudulys, pasidarydavo taip gaila savęs, kad kartais, niekam nematant, verkdavo lyg nuplakta. Ypač žeidė tai, kad, kaip jai atrodė, niekam, nė vienai artimai sielai nesvarbu, kas su ja darosi, kad niekas jos nemyli ir jau nemylės, neateis gelbėti. Paskui apimdavo pyktis, norėdavo keršyti visam pasauliui, nors nežinojo nei kam, nei už ką. Už nepavykusį savo gyvenimą? O kas dėl to kaltas? Ir tai, kad jos niekas nemylėjo, buvo netiesa, daugelis norėjo padėti, bet ji neigė savo priklausomybę, slapstėsi, vengė bendrauti, prarado draugus.
Kartą Marija, išvažiuodama kelioms dienoms lankyti susirgusią seserį, parašė Danutei laišką, sudėdama į jį visą savo širdgėlą, rūpestį, kaltės jausmą, kad nesugebėjo išsaugoti savo vienintelio vaiko, maldavo atleidimo, įtikinėjo, kad jei pasiryžtų, ji dar gali sustoti, grįžti į gyvenimą, ir paliko tą laišką ant stalo.
Paskui abi apsikabinusios verkė, Danutė pasižadėjo nebegerti, mėgino gydytis ir Marija buvo bepatikinti sėkme, bet atėjo lapkričio nykuma ir viskas pasikartojo.
Marijai atrodė, kad neištvers, išeis iš proto. Visa paguoda, kad turėjo drauges – Jadvygai ir Magdalenai seniai nebuvo paslaptis, kas vyksta už pirmojo buto durų. Kuždėdavosi trys senos motinos, susėdusios ant suoliuko, apie savo bėdas, guosdavo viena kitą, bet ką jos galėjo padaryti?
Ėjo metai su prablaivėjimais ir nuopuoliais, Danutei sušlubavo sveikata, prasidėjo nemalonumai darbe. Jos sugėrovai bebuvo menki, degradavę žmogiūkščiai, vyrai ir moterys, ir dėl to jautėsi tarsi susitepusi, išsiblaiviusi pati negalėdavo suprasti, kaip ji gali bendrauti su tokiais menkystomis, bet vėl ir vėl dažną vakarą tyliai išslinkdavo iš namų, aplinkinėm gatvelėm paėjėdavo tilto pusėn, paskui, apsidairiusi, ar gatvėj nieko nėra, pasukdavo už didelės, senos trobos kertės, prisaikdinusi save, kad užeis tik trumpam, bet užsilikdavo, vėl užstalėj kartodavosi tos pačios lėkštos kalbos, blevyzgos, girtais balsais traukiamos dainuškos. Ta kompanija bent tuom buvo gera, kad niekas čia Danutei nepriekaištaudavo, neprotindavo liautis gėrus, pagalvoti apie ateitį – visi čia buvo vienas kito verti. Kartais, skaudžiai pasilgusi buvusio gyvenimo, užsidariusi viena savo kambary,  skaitydavo mylimų poetų eilėraščius ir vėl verkdavo; savų neberašė, paskutiniam sąsiuvinio lape spalvotais pieštukais buvo išvedžiojusi: „Palaidojau pati save“.
 
Paskui nutiko pati banaliausia istorija – miestelio šventėje Danutė pastebėjo vyrą, vis besisukinėjantį netoliese, sutikdavo gerą, įdėmų jo žvilgsnį. Ne, jis nekalbino jos, neatrodė, kad ieškotų pažinties, tiesiog buvo arti, stebėjo, kaip ji dar kartą paskubom repetavo su savo skaitovais, davė jiems paskutinius nurodymus, o paskui nuoširdžiai džiūgavo drauge su vaikais, kai jų pasirodymas buvo gerai sutiktas. Kai po kurio laiko Danutė, pati nesuprasdama kodėl, ėmė dairytis to žmogaus minioje, jis buvo dingęs. Nenusiminė, paprasčiausiai pamiršo, bet sykį, važiuodama į konferenciją, vėl pamatė jį autobuse ir ėmė stebėti iš tolo, net pasidarė sau žaidimą – vaikiškai lenkė pirštus, skaičiuodama gerus, patinkančius bruožus ir nepatinkančius: akys aiškiai mėlynos, jai patinka, nosis per didelė, kaip ir jos – negali pakęsti, veidas kiek per smulkus, liesas – nepatinka, bet plaukai gražūs, lieknas – gerai, nepatinka stori vyrai, apsirengęs tvarkingai... Staiga susizgribo, kad jai laikas išlipti, ir puolė iš autobuso, o kai šis lėtai važiavo pro šalį, Danutės ir nepažįstamojo akys susitiko ir ji pati nepajuto, kaip nusišypsojo. Nustebo ir nudžiugo, sutikusi jį prie savo namų – nejau laukė jos? Priėjo, pasisveikino, ėmė kalbėtis lyg būtų seniai pažįstami. Danutei buvo apmaudu, kad tą vakarą ji tikrai neturėjo laiko, tai sutarė pasimatymą kitai dienai.
Nors buvo jau rudenop, o ne pavasaris, Danutės ir Viliaus draugystė sulapojo, sužydėjo, dažną dieną jis atvažiuodavo po darbo, klajodavo abu paminijais, eidavo į kiną, klausydavosi muzikos, poezijos įrašų – Danutė turėjo sukaupusi nemažą kolekciją, kartais senu jo „Moskvičium“ suvažinėdavo į spektaklį, koncertą. Paaiškėjo, kad abu mėgsta panašią muziką, literatūrą. Pasitempė Danutė, vis rečiau beužsukdavo į lindynes, labai saugojosi, kad Vilius nepamatytų jos neblaivios, tuo  džiugindama Mariją. Jau ne su širdgėla ar nerimu budėdavo Marija iki vėlaus vakaro sėdėdama ant trijų motinų suolo, o išgirdusi žingsnius per tako žvyrą, dviejų balsus ar prislopintą juoką, nepastebėta šmurkšteldavo vidun ir ramiai užmigdavo. Vis dažniau Vilius nebeišvažiuodavo namo, likdavo nakvoti.
Praėjo žiema, nužydėjo pavasaris. Virš įsimylėjėlių galvų ėmė tvenktis  debesys. Ne, Viliaus žmona nekėlė pavydo scenų, netardė, kur jis leidžia naktis, ji jau seniai gyveno savo gyvenimą ir tai niekaip nebuvo susiję su Danutės atsiradimu. Viliui atrodė, kad jis žmonos niekada nė nemylėjo, nes suprato, kad ano tolimo, trumpo jaunatviško pavasarinio svaigulio, kai tarėsi mylįs, tikrai nepavadinsi meile. Paskui sekė santuoka „iš reikalo“, po metų gimė antra mergaitė ir Vilius visą savo meilę, laiką ir rūpestį atidavė vaikams. Mergaitės jam atsakė tuo pačiu, paaugusios ne motinai, o jam išpasakodavo vaikiškas savo paslaptis, jis jas lydėdavo į šventinius renginius daržely, vėliau mokykloj, eidavo į tėvų susirinkimus, palepindavo dovanom. Tik dukterys betraukė jį namo, nes iš žmonos sulaukdavo vien šalto, niekinančio abejingumo. Ir nors draugaudamas su Danute jis, rodos, nesiliovė bendravęs su mergaitėm, rūpinosi namų reikalais, malkom, remontu, atiduodavo žmonai didžiąją dalį algos, darėsi vis sunkiau dalinti laiką tarp dviejų gyvenimų, reikėjo apsispręsti, o tai nebuvo lengva. Ir atidėlioti nebebuvo galima – Vilius jautė, kaip tolsta vaikai, kaip užsisklendžia, atsiriboja nuo jo, jau nebepasakoja savo paslapčių, nenudžiunga, kai jis pareina namo, o sykį, kai mėgino apkabinti, priglausti mažąją, ši vikriai išsisuko ir su tokiu pat šaltu kaip motinos abejingumu pasakė:
– O šitai, tėveli, pataupyk savo Danutei! – ir abi sukikenusios kažkur išėjo, nepasakiusios kur, ir jis pagalvojo, kadgi nieko nebežino apie jų reikalus, neliko ryšio, atvirumo, artumo, tik ne vieną kartą paprašytos, jos nenoriai parodo pažymių knygeles, nenoriai todėl, kad nėra už ką pagirti, pažymiai vis prastesni. Ir charakteriai pasikeitė, pasidarė aršios – gal kalta paauglystė, o gal? Su kuo draugauja?
Neskubėjo Vilius spręsti, ilgokai kankinosi vienas, paskui išsipasakojo Danutei, abu svarstė, aptarinėjo, kaip būtų teisingiau pasielgus. Ką galėjo patarti Danutė? Spręsti jam, ji gerbsianti jo sprendimą. Abu sutiko, kad brangiausia, ką turi žmogus, yra vaikai, ir vieną dieną Vilius susirinko negausią savo mantą, knygas, muzikos įrašus ir išvažiavo namo.