Medžiai, kaip ir žmonės, skirtingi.
Paklausk, ar jie būna laimingi.
Nustebę, nuliūdę ar šypsosi tyliai,
plikomis šakomis kai moja nebyliai.
Ar jie džiaugiasi, skuba,
Nors kur jiems skubėti ?
Šaknimis įsikibę jie turi stovėti.
Jie turi linguoti prieš vėją, pavėjui,
Jie turi iškęsti dalią pjovėjo.
Ir džiaugiasi medžiai, kai juos pasodina,
Palaisto, paglosto,
vainiką iš ąžuolo lapų kai pina.
Ir liūdi, kai piktas žmogus nusispjovė
Į šiandienos girią –
Atėjo, nupjovė.
O medžiai kaip žmonės, skirtingi,
Su džiugesiu laimės mums linki.
Jie verkia. Jie tyli. Jie myli.
Medžiai kaip žmonės –
vieniši ir nebylūs.
Medžiai kaip žmonės –
ir kyla, ir krenta,
rieda jų ašaros,
bet nieks jų nerenka.
Medžiai kaip ir žmonės, skirtingi...