Dėkoju, Jėzau, kad vedi
           ir uždegi kas kartą viltį,
kad leidi prie Tavęs sušilti,
           kai sužvarbstu tamsioj nakty.

 Ir toj tamsoj kai pasiklystu,
           nebematau po kojom tako,
 girdžiu tada, kaip tyliai plaka
           Tava širdis — ją atpažįstu —

  tą švelnų nuostabų plakimą,
           ramybę teikiantį ir viltį,
  ir leidžiantį joje sušilti 
           po to naktinio sužvarbimo...

Dėkoju, Jėzau, kad vedi
           ištikimai ir nepaleidi,
ir neslėpi Tu savo veido,
           kuriuo tamsioj nakty švieti

 lyg žiburiu Tu mano takui
           ir drąsini kiekvieną kartą
 Žodžiu, su meile man ištartu,
           kad nebelikčiau aš apakęs,

  bet eičiau su Tavim nakty,
           ir sekčiau šviesą Tavo veido,
  kurią pažinti Tu man leidai
           kaip Žodį tą, kuriuo vedi.