Per pertrauką po antros pamokos prie mokytojų namo durų stoviniuoja dvi mergaitės ir berniukas. Tamsios mergaičių uniformos tokios ryškios gėlynų fone, o berniuko margas megztukas tarsi susilieja su aplinka. Jie kažko ginčijasi, skeryčioja rankomis, buvo benueiną, sustoja. Tuo pat metu išeina Magdalena su savo siuviniu, vaikai apsupa ją, vienas per kitą klausia, kas atsitikę, kad jų auklėtoja neatėjo į pamoką. Ir pirma pamoka šeštoj klasėj buvusi laisva, nebuvę mokytojos.
Magdalena sunerimsta – kaip tai gali būti? Kaip paprastai, mokytoja Aldona išėjo laiku, pati mačiusi, kaip įėjo į mokyklą. Basutėm apsiavusi – vakar parėjo be batų, o ji nedrįsusi paklausti, kur juos pražaimojo, nei vakar, nei, tuo labiau, šį rytą – nenorėjo sunervinti prieš pamokas.
Pasakojo visa tai Magdalena ir jautė negerai daranti, nereikia trikdyti vaikų, bet buvo tokia vieniša su savo skausmu, o šią akimirka tik tie paaugliai buvo arčiausiai, tokie susirūpinę, viską, atrodė, suprantantys, norintys padėti, ir Magdalena nė justi nepajuto, kaip išpasakojo jiems ir savo didįjį nerimą – jų auklėtoja paskutiniu metu esanti labai dirgli, blogai miega, vis veržiasi kažkur eiti. Jai visada taip būna pavasariais, kai stoja šiltos dienos, kai viskas žydi, putoja ievos paupiais, tik kasmet vis blogiau, nebepadeda nė daktaro išrašytos tabletės. Ji bijanti, labai bijanti, kad nenutiktų kas bloga...
Staiga nutyla, pamačiusi siaubą vaikų akyse, ima raminti – viskas bus gerai, pareis, tikrai pareis, greičiausiai bus nuėjusi parsinešti batų, kuriuos vakar kažkur pamiršo. Sunkiai atsidūsta:
– Nebeturiu jėgų eiti jos ieškoti. Nuskambėjo skambutis, eikit, vaikai, į pamokas.
Nuėjo, tylūs, susimąstę.
Ilgai, atrodė, labai ilgai tą dieną tęsėsi pamokos. Apsiniaukė dangus, pradėjo dulksnoti, o Magdalena kantriai laukė, jai atrodė, kad privalo būti čia, ant suoliuko prie durų, kitaip dukra neatseks namų, praeis pro šalį, kaip tada, aną tolimą pavasarį, kai taip pat putojo ievos, o jos mergaitės vaikinas išėjo, palikęs ją vieną. Pavasarį. Kai viskas budo, skleidėsi, žydėjo, siaudė, kai baigus mokslus reikėjo eiti į gyvenimą su mylimu žmogum. Ją paliko, užsigavęs už vieną kitą aštresnį žodį, neteisingai įtartas neištikimybe – jis nemokėjo dovanoti, o ji buvo išdidi, nesugebėjo įveikti save, tinkamai atsiprašyti.
Tada motina nepajuto nelaimės. Tik vėliau iš kaimynų sužinojo, kad jos mergaitė buvo parėjusi, bet rado tuščius namus ir vėl išėjo. Kad negrįžtų. Ją išgelbėjo atsitiktinis praeivis. Paskui motina kasdien lankė dukrą ligoninėj, atrodė, kad ši nusiramino, o kai gimė dukrelė, Vilytė, jų abiejų džiaugsmas, ir visai pamiršo išdavystę. Kitą rudenį pradėjo dirbti mokytoja, vaikai ją pamėgo ir ji mylėjo vaikus, tik senoji motina nebeturėjo ramios dienos, o pavasariais, kai  nubaldavo paupiai ievomis, neišleisdavo dukros iš akių, iš anksto prikalbindavo ją apsilankyti pas gydytoją, vartoti vaistus, bet sveikata kasmet blogėjo.
Todėl šiandien sėdėjo Magdalena viena ant suoliuko panamėj iš lėto merkiama dulksnos, svaigdama pavasario kvapais, kurie jai jau seniai nebereiškė nieko džiugaus, o tik nerimą, nelaimės nuojautą, ir vylėsi, kad tokiu oru namo  draugės neišeis ir jai nereikės joms nieko aiškinti, ko taip sėdi viena, sulyta, ko neina vidun. Bet draugės išėjo – Jadvyga pirma, paskui ir Marija, susėdo greta, bet nieko neklausė, ir tada Magdalena suprato, kad visi viską žino – ir draugės, ir kaimynai, ir net mokinukai, kad niekas jos nesmerkia, kad supranta, užjaučia, ir apėmė toks graudumas, kad, atrodė, ims garsiai raudoti, bet susilaikė, tik iš įpročio sukrutino dantų protezą – klapt klapt, po kiek laiko ir vėl – klapt klapt. Klapt klapt.
Matė trys motinos, kaip Marijos Danutė išėjo iš mokyklos su Aldutės auklėtinių klase, šie pasidalino būreliais ir išsivaikščiojo į skirtingas puses. Suprato – ieškos auklėtojos. Su jais išėjo ir Vilytė.
Ilgai buvo tylu mokyklos kieme. Trys motinos laukė. Dulksna perėjo į smulkų, įkyrų lietų, bet jos nesitraukė iš savo posto.
Staiga Magdalena pašoko, vikriai, kaip jauna, nuėjo į namą, sugrįžo nešina dideliu rankšluosčiu, ir tik tada draugės pamatė būrelį vaikų su abiem mokytojom – motina iš toli, dar nepamačiusi, užgirdo, atpažino dukters balsą. Kai priėjo iš už namo tiesiog daržo tarpulysviais, Magdalena puolė šluostyti šlapius dukros plaukus, veidą, bučiavo  ir vėl šluostė. Mokinukai taip pat buvo šlapi, bet jie to tarsi nejautė, šypsodamiesi žiūrėjo, kaip motina apsupo savo vaiką rankšluosčiu ir nusivedė namo.
Privažiavo greitukė. Kai auklėtoją, lydimą Danutės, išvežė į ligoninę, vaikai vienas per kitą papasakojo, kaip pirma išgirdo dainą, o tik paskui pamatė ją, sėdinčią ant virš Minijos pasvirusio gluosnio, kaip įkalbinėjo grįžti namo.
Kai vaikai išsklido po namus, Jadvyga atsistojo, pasitrynė įskaudusius kelius ir prieštaravimų nepripažįstančiu tonu pasakė:
– Pirmoj eilėj, viską pametusios, einam pas mane gerti liepžiedžių arbatos.
Jos ėjo, tokios skirtingos, trys senos motinos, viena į kitą pasiremdamos,  šią valandą panašios, tarsi seserys, trys gunktelėjusios nugaros išnyko priebučio prietemoj.
Gandas apie tai, kad mokytojai Aldonai pasimaišė protas, pasklido žmonėse, bet jie neteisė, kaip kartais nutinka kaime, užjautė.
 
Agota kurį laiką tyli, klaidžioja atsiminimuose, toj dienoj, kai jai kažko užėjus į Aldonos auklėtinių klasę, kurioje mokėsi ir jos dukra, kažkuris iš vaikų paklausė:
– Ar mūsų auklėtoja sugrįš, ar pasveiks?
Agota atsimena tada stojusią tylą klasėj, tuos susirūpinusius, įtemptus žvilgsnius. Nesiryžo daug žadėti, atsakė neapibrėžtai, kad turėtų grįžti, bet jai bus nelengva, nes mokytojos darbas sunkus, daug stresų. Atsimena ir tą giedrą  gerumą,  įsižiebusį vaikų veiduose, kai kažkas pasakė:
– Mes būsim geri...
Jie tikrai buvo geri, rūpinosi savo auklėtoja, po jų ir kiti, dar daug metų.
Kai Agota atpasakojo tą gerumo pamoką Poliui, jis dėl visa ko pasitikslino:
– Manęs tuomet dar nebuvo?
– Nebuvo, Poli. Dar daug ko nebuvo. Bet juk mokytoją Aldoną ir Vilytę tu atsimeni, nors jos ir nebegyvena mūsų miestely? Senosios Magdalenos, žinoma, ne.