Po baltaisiais žiemos patalais
Žemės grumstas sušalo į akmenį.
Apkabino šaknim žiemkenčiai
Tą grumstelį tarytum brangakmenį

Ir myluoja žaliajam sapne.
Pūgos siaučia...Tavy ramuma – matau.
Apkabink, mylimasai, mane.
Apkabinki! Žiemų lai nebus daugiau

Mūsų žvilgsniuos ir mūsų sapnuos,
O ir žodžiuos, kuriuos mes ištarsime.
Apkabinki – ilgiuos šilumos...
Dviese šaltį bet kokį ištversime.