Kai švies saulė, aš apie tavo akis galvosiu; tu žiūrėsi į mane kaip į naivią, linksmą, silpnutę mergaitę, kurią išgelbėsi savo meile bei rūpesčiu...

Kai lis lietus, įsivaizduosiu švelnią tavo ranką, nubraukiančią man nuo veido mažą, bet labai skausmingą ašarą...

Kai griaudės perkūnija, jausiu tave šalia švelniai, bet tvirtai apkabinantį mane, jausiu šiltą kvėpavimą ir tvirtą rūpestingą glėbį, kuriame nebijosiu net to, ko visada bijau...

Kai šalta naktis tyliai skverbsis į mane, o mėnulio pilnatis švies lyg naktinė saulė, tu tyliai sėdėsi šalia, tvirtai suspaudęs mano delną, ir mes abu stebėsim šiaurinę žvaigždę, kuri kaip ir mes, bet visai kitaip, niekada nebus viena...

Kai saulė tyliai kils naujai gyvybei, padės atsiskleisti visam tulpės žiedo grožiui pražysti bei skleisti visiems savitą, švelnų virpuliuką giliai, širdies kamputy, bet tokį šiltą ir malonų...

Kai aršus vėjas plaikstys rudus bei geltonus, bet tokius gyvus nukritusius medžio lapus, tu paimsi vieną iš jų ir švelniai perbrauksi juo man per kaklą, tyliai tardamas saldžius, bet tokius tyrus meilius žodžius...


Kai... kai aš tiesiog gyvensiu, tu būsi čia, šalia... Lyg neatskiriama dalelė mano gyvasties, lyg oras, be kurio gyventi negaliu, lyg ta maža ugnelė, plieskianti visus jausmus, visas mintis, visą mane... Be tavęs aš – lyg žemė be saulės, lyg žvaigždė be nakties... lyg tu be manęs...