Aš jaukinu, kai stoviu atokiau.
Tyliu, žiūriu lyg nematydama į tolį,
O tu neįtari, kaip noriu prisiglaust,
Plaukais išsklidusiais supančioti tau kojas,
Prikelti kraują šokti bučiniais,
Kaip noriu kaklą rankom apsivyti,
Be iškabos sugundyti užeit
Į mano dykumą sodria liūtim išlyti.
Aš jaukinu. Jaučiu, mane stebi
Įtempęs raumenis — lyg jausdamas pavojų,
Klaidingai vertini — pilka ir nuobodi,
Ar gali būt, kad ji mane vilioja?..
Jau abejoji?.. Nudelbiu akis,
Kad mano žvilgsnis kėslų neišduotų.
Vaizduotė piešia... Ji labai laki.
Jau tyrinėja nuogą odos plotą:
Aksomas... Šilkas... Prakaito lašai...
O taip, užkaisk. Tada ir pats prieisi.
Manyk, medžiokli, kad pasigavai,
Tik nesuprask, jog pats praradęs laisvę...
Kantrybės!.. Ką? Pro šalį? Aš tvardaus,
Aš nenusimenu ir dar nepasiduodu,
Tegul šiandieną skirstomės kas sau.
Tu būsi mano. Kilpa?... Šūvis?... Nuodas?..