Iš ateities į praeitį nudunda traukiniai.
Vieni palieka ilgesį, kiti tik dūmus.
Juose ir pats, atrodo, važiavai,
Tik kažkodėl tu stovi, jie nudūmė.
 
Kelionė buvo nuostabi, tiktai trumpa,
Nespėjai net žiedų stotelėje priskinti.
Vis ketinai, bus dar kita, vėliau kita...
Galinėje — nėra, ir jau nereikalingi.
 
Vilies, atlėks dar vienas, tai tikrai
Jame neleisi laiko veltui,
Paūši paskutinįkart linksmai,
Plakt širdį jaunyste priversi.
 
Svajones, pažadus išvėto vėjas.
Jis greit galvoj paikystes atvėsina.
Džiaugiesi, kad dar veža, ir matai
Vėl žiedeliu pražydusį lazdyną.
 
Ir supranti, kad traukiniai visi geri,
Net nesvarbu, ką pakelių stotelės žada.
Nuo seno taip – gražiausia lieka praeity,
Kai  traukiniai neįprasti, o tavo metai.