Santrauka:
Keturios žvakės adventiniam vainikui.
Tada, kada sieloj naktis
ir tuščias altorius širdies,
išgirsk mano šauksmą — ateik,
neleisk pasilikt be vilties.
Nuženk — savo meile uždek
kaip žvakę altoriuj širdies,
tada, kada sieloj naktis,
neleisk pasilikt be vilties.
Tu savo šviesa išsklaidyk
šešėlius altoriuj širdies,
nuženk — savo meile uždek,
neleisk pasilikt be vilties.
Tada, kai naktis vėl sugrįš
ir žvakė seniai nebešvies,
išgirsk mano šauksmą — ateik,
neleisk pasilikt be vilties...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-12-01 21:44:39
Jūsų eilės ramina.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-12-01 12:26:17
Tema dėkinga.
Pirmosios eilutės paėmimas už kūrinio pavadinimą nepasiteisino...
Mano nuomone, nuo liepiamosios nuosakos lyrika dažnai nukenčia.
Pasikartojantis rimas širdies–vilties irgi sumenkina kūrinio įtaigumą.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2014-12-01 11:20:53
Taurūs linkėjimai įpinti į Advento vainiką...