Sūnui

Žuvėdrų klyksmas veria širdį,
ilgesinga jų daina.
O mano skausmo nieks negirdi,
su vėju lekia aimana.
Debesys niūrūs per visą dangų
apklojo pilku šydu žemę.
Klūpiu ant kelių, o piliakalni didingas,
atveriu tau širdį neramią.
Kris ašaros į žemę, tave girdys,
tik tu suprasi mano sielos kančią,
liaunom beržų šakom mane apglėbsi
nuimsi sunkius širdies pančius.
Klūpiu ant kelių ir bijau pakilti,
bijau pakelt akis į dangų vėsų.
Regiu --- toli toli, mažam kampely
didžiulę, ryškią šviesą.
Kažkas nematomas rankas išties,
kažkas nušluostys ašarų karolius.
Tai Angelas, tai mano Angelas šviesus
išties sparnus, kai ant piliakalnio klūposiu.
Nulėks žuvėdros per mėlynas bangas,
vėjelis lengvas pūs, nurims prie miško.
Seno piliakalnio pašlaitėje pražys
rakteliais geltonais išėjusi vaikystė.
vaidilutė

2014-11-30 10:52:11

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): lašasdangaus

Sukurta: 2014-11-30 15:01:22

Gera buvo skaityti ir išgyventi, kaip kenčiančios sielos ašaros, Angelo sparnams prisilietus, virsta mažu stebuklu- geltonais raktelių žiedais... gražu :).