34. Poežerie
Sava laimės ėiškont, sava kelēs ētont,
Jolē so Laurīno nepavīkst nolėptė
Nē no skorda jouda, kor abo apskrēta,
Nē besogalvuotė kuokė žingsnė kėta.
Omženāsēs žīdās siedas viel i ratus,
Vākās apsėkruovė ė toštiuom kėšeniem,
Tēp par ėlgus metus savės nesopratė –
Ka anėi sotvertė ne kapstītė žemē.
Šliaužont grobė dėrvo, rēk kėitiesniu ronku,
Ė līgesnė pruota īpruotēs apdieta –
Jaustė sava vėita, ka perkūnā tronkuos,
Ė ka saulė kepėn juodžemi kuorieta.
Palūkštie anoudo dar daugiau iklimpa
I vargū beprasmiu liūna pavuojinga,
Ka netrūkto vėltės kap išplerus timpa,
Poežerien sokuos anū kelė vingis.
Ka ė kėtor vežė sava varga džiautė,
Tuos keliuonės dėrbtė žemės neėšmuokė.
Paršežerie Laurins ēt viel komiečiautė,
Jolė kėba vestė vėina vėsa ūki.
Žemė priveizietė, gīvolius apētė,
Ka dokrelės mažas painiuojės po kuojuom,
Ė pri šuona nebier dėkta vīra petė –
Ronkas, kāp ont jouka, viejēs skerīčiuojės.
Laurēns grīžt ont pėitu vėsomet ėšalkės,
Ė skanesnė kausnė rēkalau ont stala.
Piningā mėnkiausė, nuors lažėnės talkas
Kuožna žmuogaus jiegas tarsi grūdus malė.
Jolė nosėbėngus, no onkstīva rīta
Doudas ė po truoba, ė po darža ežė,
Bieg ėš kūtės karvės laukon ėšvarītė,
Neš vėštītius laukon sosprėngtus i krieži.
Ont mūralio muolė verd bolvīnė pėitams,
Ded saujelė mėltu, ka suotiau ožkliūto,
Grietėnė ėš bliūda vākā sosėspėitė,
Ėšragava vėsa gerdamė par tūti.
Laurīns pakel balsa, kāp anam ėšvargos,
Rēk tašītė potra jouda ė neskanė,
A nepasėleidus īr suodības sargė,
Grietėnė lig laša so vākā praganius.
Kāp ta Jolė sokas – nieka nebsorasi,
Par anou rēk tonkē Laurīnou išėrestė.
Anā tik siedietė karalienės krasie,
Bet ė tėn ožmėgus ont grindū novėrsto.
Kāp galiejau tuokė buoba prisėleistė?
Tēp ana so velnė apžavās padarė –
Iviliuojė ētė tuokio bjaurio šlaito,
Ė nevalgios šliaužtė viel i sena dvara.
Jolės platės akis dā daugiau praplata –
Ons jog īr apgėrtės, ė ne pėrma karta –
Nebvīniuojė žuodiu ni ana i vata –
Tuoki neteisībė žmuogo gal pakartė.
Jolė skaudio žuodio truopnē nogenieta,
Kert i akiū tarpa balso baisē kėito –
Ka neleistum laika tėms medžiuokliu niekams,
Vėskas pasėkėisto, būtom sava vėituo.
Kam ēti i dvara, jimkės sava ūkė,
Mon vākū prikruovē – nebtelp i rėiškotė.
Tingėnio ožgėmės, nieka nesovuoki,
Ė moni vėn griauži tarsi šou pasiotės.
Laurīns tuokiū žuodiu jau nebgal pakeltė,
Dreb sogrēbės Jolė ož plaukū i kertė,
Pol vākū blaškītė, vert ont anū kaltė,
Vėsė sprunk pro doris so trėnksmo atvertas.
Bieg būrio pas tievus ožtarėma gautė,
Jolė so mažuosiuom nebsogrīžt i truoba –
Muotina iš skausma kriuok vėsus apgluobus,
Tievs – tori paklostė ė šeimuos negriautė!
Laurīns atvažiava vėsū parsėvežtė,
Jolė nosėlėnkus praša, ka nepīkto.
Aš eso sovargės po lažėnė našto,
Savės sovaldītė vakar nebpavīka.
Tēp daugiau nebsiosem, pruotingesnė būsem –
Pīkti nomalšinsem lėižuvius prikondė,
Kaltė prisėjimkiav parskielė par posė,
Ė priējės Jolē pabpčiou i žonda.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2014-11-30 16:06:19
Kuo toliau, tuo sunkesnis gyvenimas. Bent nesipyktų. Aš jau už Jolę pergyvenu.