Atleiskit, žodžiai, jei ne taip sudėjau
Ir negulėt į aukštą puošnų rūmą,
Kad auksu, deimantu nesužibėjot,
Neįsegiau princesei į karūną.
 
Aš paprastas ir mano žodis pilkas
Kaip kiemo žvirblis, lauko vyturys,
Tik širdžiai, širdžiai jis toks geras, šiltas,
Galbūt naivus, bet tikras, gyvas jis.
 
Smiltim nubyra, kartais miško uoga,
Dažnai ištyška Nemuno banga.
Kiekvienas man ir džiaugsmas, ir paguoda —
Kaip žemė, kaip lietuviška kalba.
 
Paveikslų kurt neskirta, neišmokau.
Kaip meilę nutapyt, neišmanau.
Žodį po žodžio vis rišu į posmą,
Naktų mintis, jausmus jais užrašau.
 
Atleiskit, žodžiai, jei ne taip sudėjau
Ir būsiu baramas poetų išdidžių.
Neišmečiau, net jeigu tik krebždėjot,
Nedrįsdami pašaukt skambiu balsu.