Pasmerk mane, nes aš kasdien meluoju
Apie lig šiolei gyvus dar jausmus.
Lyg medis kryžkelėj klaidindama tau moju,
Čežu, šnaru kas buvo — ne kas bus.
Jau ne pavasaris — ruduo labai vėlyvas,
Gamta jau rėdosi nebe vestuvėms — šermenims,
Neburs mums laimės žydinčios alyvos,
Ir neturėsim bendra ką atmint.
Pasmerk mane, kad aš svajojau garsiai,
O tu nugirdęs daug ką supratai,
Nors dešimt kartų jau galėjai bartis,
Svajingus priedainius ir pats uždainavai.
Dabar svarstau, kai vizijos išblėso,
Ko aš kliedėjau jaunumės jausmais?
Pasmerk mane. Suprasiu ir tylėsiu,
Net nebedrįsiu sukuždėt: „Atleisk
Už miražus, už nevaisingą viltį — 
Pilis vaidenosi ant smėlio pamatų...“
O sieloj lapkritis neišbrendamai pilkas.
Jame paklydau. Gelbėkis bent tu.