įsmukau į vienintelę raukšlę bevardę
išskaptuotą bemiegių dėsningų delčių
išgilėjančiam laikui paslėpus kas kartą
kvapą – ženklą iš kraičio medinių žaislų
nušlamėjus sijonams per vėstančią aslą
ateini šiluma atpažintų garsų
mes įklimpom, močiut, į gyvenimo brastą
spanguolinėm spalvom ant išbalusių meilės plaukų
visos tavosios raukšlės sutirpo vaikystės rainelėj
bet viena, ta prie lūpos, tokia patogi ir saugi
aš ilgai dar sapnuosiu iš pasakos tavo karalių
nes jis grįžo iš ten, iš kur tu niekada negrįžti