Smulkios ir graudžios lapkričio snaigės,
Pasimetusios krinta tarp medžio šakų.
Ruduo rudenėlis išeidamas baigia
Su laukais atsisveikint po aibės darbų.
 
Suarti dirvonėliai, nuglostytos pievos,
Net ąžuolo lapai sukloti žemai,
Tik skroblas neleido nuplėšti nė vieno —
Senas drapanas saugo lig šiolei tvirtai.
 
Duris užrakino sugrubusi žemė,
Palikusi sergėt ją gruodžiui šaltam.
Su juo ir žiema metus kitus veria,
Gražiausias šventes į namus nešdama.
 
Sustojęs mąstai, tau liūdėti ar džiaugtis?
Ilgu bus sulaukti dienų šiltesnių.
Artėja Naujieji, dar kovas negreitai,
Dar teks išbandyti ir kelią pusnių.
 
Smulkios ir graudžios lapkričio snaigės
Skruostu nubėga mažu lašeliu.
Vėjui papūtus, virš stogo skraido,
Lyg nusileist vis dar būtų baugu.