Greta mokyklos, šiek tiek pridengtas obelaičių, dekoratyvinių krūmų, gėlynų stovi neišvaizdus daugiabutis Chruščiovo laikų silikatinių plytų namas, miestely vadinamas mokytojų namu. Tai tarsi mokyklos palydovas, gyvenantis jos ritmu, nuo skambučio iki skambučio, nuo rugsėjo pirmosios iki išleistuvių dienos, pirmos ir paskutinės bendros nuotraukos tų gėlynų fone, kartais atsitiktinai į jas pakliūvantis su visom trim senutėm, sėdinčiom pasieny prie durų ir viską budriai stebinčiom. Trys mokytojų motinos.
Jadvyga šiandien pirmoji baigė kasdieninius darbus ir išėjusi į kiemą įsitaisė savo įprastoj vietoj ant suolo. Draugių dar nebuvo. Su malonumu padėjo savo tuklų, seną kūną, ištiesė kojas ir pagalvojo, kad vis labiau pavargsta, kad vis malonesnė atgaiva darosi tie pasisėdėjimai ant patogaus suolo prie durų, sienų patikimai užstojamo nuo vyraujančių vėjų ir saulės, kuri jį beapšviečia tik vėlyvą popietę, kai jau nekaitri, nepikta.
Įdėmiai apsidairė, bet nieko įtartino nepamačiusi nurimo, atsivertė knygą ir, dar pagalvojusi, kad turi nepamiršti už kokio pusvalandžio nueiti į virtuvę išjungti viryklę, nes sriuba jau bus išvirusi, įniko skaityti. Tarsi negirdėjo nei mokykloj nuskambėjusio skambučio, nei į kiemą pabirusių vaikų klegesio, kol į gėlyną netoliese nešleptelėjo sunkus juodas akmuo, nulauždamas kelis narcizų žiedus. Nužvelgusi pritilusių vaikų būrelį Jadvyga nesunkiai atpažino kaltąjį – aštuntokas iš jos žento auklėjamos klasės. Įsitikinusi, kad be narcizų žiedų daugiau nukentėjusių nėra, šyptelėjo, pagalvojo, kad žentui nieko nesakys, juk nieko blogo neatsitiko – įsivaizduoji, berniūkštis metė akmenį. Tam ir yra berniūkščiai, kad mėtytųsi akmenimis, o žentas per daug griežtas ir reiklus, sukels didelį, visai nereikalingą triukšmą. Juk vaikas geras, sutikęs ją sveikinasi, o tai Jadvygai labai svarbu, atsakydama ji visada nusišypso. Vaikas jos nebijo, prieina prie gėlyno, iškrapšto akmenį ir nunešęs padeda į krūvą, iš kurios buvo paėmęs. Jadvyga pagalvoja, kad štai tą krūvą akmenų, užsilikusią nuo pernykščio mokyklos remonto, tikrai reikia išvežti, mažiau būtų vaikams pagundų. Nejau ir tuo ji turės pasirūpinti?
Antroji prie suolo pasirodo Magdalena. Jadvyga girdi, kaip ji sunkiai atšlepsi laiptais  iš antro aukšto, vis stabtelėdama, sudejuodama, nulipusi su palengvėjimu atsidūsta, prieina prie suolo, nė nepasisveikinusi sėdasi, kurį laiką taip pat dairosi, kas vyksta mokyklos kieme.  Siuvinį Magdalena pasideda greta. Kam jį ir nešiojasi, jei bene trečia diena nebakstelėjo nė vieno dygsnio?
Nieko Jadvyga neatitaria į tai, kad Magdalena pasigiria prikepusi didelį dubenį žuvies, bus džiaugsmo anūkei Vilei, labai mėgsta. Tik pagalvoja – tai štai iš kur tas kepamos žuvies  kvapas, pasklidęs visam name – bepiga Magdalenai, jos dukra Aldona turi draugę žuvies pardotuvėj, kai jau kada nuvažiuoja į miestą, tai priperka kiek paneša ir motinai amžinas rūpestis, kur ir sudėti, nes šaldytuvo kamera maža, tai ir skubina kepti, ir minta paskui kelias dienas beveik viena žuvimi.
Kurį laiką tvyro tyla. Mokykloj vėl prasidėjo pamoka. Per pirmo aukšto langus matosi kas vyksta klasėse. Vienoj klasėj vaikai piešia didelius gėlių žiedus, nuspalvina, iškarpo ir sukabina ant sienų. Kasmet tas pats, tik vaikai vis kiti.
Ilgiau Magdalenos žvilgsnis sustoja ties rusų kalbos kabineto langu, kur pamoką veda jos dukra Aldutė. Ji kažkaip nervingai vaikšto po klasę ir kalba, kalba, o vaikai sėdi nuščiuvę, susirūpinę. Vaikai jau nemaži, po poros metų baigs mokyklą. Tai dukros auklėjamoji klasė. Geri vaikai, myli savo auklėtoją, bet Magdalena netikėtai sau pačiai skaudžiai atsidūsta, net Jadvyga pakelia galvą nuo knygos ir įsižiūri idėmiai, klausiančiai.
– Nieko, nieko, – sako Magdalena ir norėdama nukreipti dėmesį imasi siuvinio. Kurį laiką tvyro tyla, tik Magdalena retkarčiais suklapsi dantų protezais – klap klap. Jadvyga to tokio įprasto garso negirdi, skaito. Magdalenai nuobodu, vėl  kalbina Jadvygą:
– Apie ką knyga?
Jadvygai taip pat svarbu pasidalinti mintimis, atverčia vieną lapą atgal ir garsiai perskaito nemažą ištrauką apie pavydą, vyrų neištikimybę. Moteriškės kurį laiką mintija kiekviena savo mintis. Paskui Magdalena sako:
– Pavydas suėdė mano gyvenimą. Jei būčiau galėjusi tikėti… Mergaitė nebūtų augusi be tėvo, aš nebūčiau suvytusi be meilės. Gal tas prakeiksmas nebūtų perduotas ir kitai kartai? Juk ir mano Aldona be jokios priežasties apkaltino savo vaikiną, Viliutės tėvą, neištikimybe, o tas įsižeidė, apsisuko ir išėjo. Nuo tada Aldona ir pasidarė tokia… keista.
Klap klap. Klap klap. Klap klap.
Tik po kurio laiko Jadvyga atsidūsėjusi pasako:
– Nežinau, nepatyriau, nenumanau, kaip būčiau pasielgusi, jei kokios. Nebuvo laiko pavyduliauti, anksti našle likau.
Moteriškės dar kurį laiką kalbasi, pačios nepastebėdamos, kad kartojasi, nes jau viskas seniai išsipasakota, išsikalbėta.
Mokykloj baigiasi pamokos. Parbėga Jadvygos anūkės. Lina aukšta, liekna, bet matosi, kad varžosi to savo aukštumo, gūžiasi, lenkiasi į pečius, ir negelbsti nei veidelio dailumas, nei puikūs, pilkšvi, banguoti plaukai – jos gaila. Justina pora metų jaunesnė, juodaplaukė, linksma šnekutė, be jokių kompleksų.
Jadvyga energingai keliasi nuo suolo ir pratrūksta nurodymais:
– Pirmoj eilėj, viską pametusios papietaukit. Oi, pats laikas išjungti viryklę! Justina, pirmoj eilėj, viską pametusi, sutvarkyk, nuvalyk savo batus, palikai išmėtytus, o Lina, pirmoj eilėj, viską pametusi, išlygink skalbinius…
Justina kvatoja:
– Močiute, tai ką mums dirbti pirmoj eilėj, viską pametus? Juk negalim  vienu metu daryti kelis darbus. – Jadvyga tik mosteli ranka ir eina paskui mergaites į vidų, iš kur pro atvirą langą netrukus vėl pasigirsta:
– Pirmoj eilėj, viską pametusi…
Parbėga Vilytė, padeda močiutei atsikelti, abi eina vidun. Magdalena dar žvilgteri atgal per petį ir mato savo Aldoną paskubom sukančią už mokyklos kertės, lyg tik ir laukusią momento, kol juodvi su Vilyte nusisuks. Slapstosi? Kodėl? Ir kodėl neina namo?
Magdalenai neramu, bet nenori savo nerimo išduoti anūkei, todėl seka paskui ją, iš laiptinės dar pasigirsta jos atodūsis ir įprastas klap klap, trinkteli durys. Ant suolo lieka gulėti siuvinys ir knyga.
Mokyklos kiemas ištuštėja, vaikų balsai pasklinda į visas puses ir  susigeria miestelio gatvėse. Paskutiniai link mokytojų namo neskubėdami eina Jadvygos žentas, mokytojas matematikas, Edgaras, ir Tadas. Jiedu panašūs. Ne, Tadas ne sūnus, jis brolio vaikas, paimtas auginti, kai, žuvus broliui ir brolienei, tris jų vaikus išsidalino giminės. Vaikinas aukštas, sportiškas, bet dėdės nepraaugęs, gražesnis už  Edgarą. Gal kad jaunas – jis vienmetis su Justina, vėliau gal taip pat išryškės grubūs veido bruožai, anksti susiraukšlės oda – giminės ženklai. Jiedu kažko ginčijasi, net sustoja kiemo vidury. Su Edgaru ginčytis nelengva, jis kategoriškas, atkaklus, nepriimantis kito nuomonės net kai jau akivaizdu, kad yra neteisus. Būna, kad silpnesnių nervų pašnekovą priveda prie ašarų ar mosikavimo kumščiais. Tik po kurio laiko, kartais net po kelių dienų, viską gerai apgalvojęs, Edgaras ima ir atsiprašo. Su juo sunku namiškiams, nelengva ir bendradarbiams, mokiniams. Vaikai jo bijo ir su siaubu laukia vyresniųjų klasių, kai matematikos dėstymą perims Edgaras, bet paskui būna dėkingi, kai gerai paruošti be vargo įstoja į aukštąsias mokyklas. Tik su vienu žmogum Edgaras niekada nesiginčija, su kantrybe išklauso, vykdo ką palieptas – tai uošvė, senoji namų diktatorė Jadvyga. Net keista būna matyti, kaip didelis, dramblotas, jau nejaunas vyras klusniai, tylėdamas vykdo net smulkiausius nurodymus.
Čia, kiemo vidury, juodu ir atranda Jonė, Jadvygos dukra, subara – ko dabar nepasidalinat? Visi nueina namo pietauti ir pro atvirą langą netrukus pasigirsta kategoriškas, reiklus, bet ne irzlus Jadvygos:
– Pirmoj eilėj, viską pametę nusiplaukit rankas!
– Mama, liaukis, juk ne maži!
Jadvyga netrunka pajusti, kad namuose kažkas vyksta – neįprastai pritilę vaikai vis susižvalgo tarpusavy, dukra Jonė suirzusi, prikišk, rodos, degtuką ir sprogs, bet tvardosi, žentas nieko nepasakoja, kaip pratęs, neįrodinėja savo teisybės. Stovi senoji prie viryklės su samčiu rankoje, tikėdamasi, kad kas nors paprašys dar sriubos ir, nenorėdama pirmoji sutrikdyti tos keistos tylos, savo skvarbų žvilgsnį vedžioja nuo vieno prie kito – nustebusi, tarsi seniai nemačiusi, ir liūdnai pagalvoja, kaip greitai bėga laikas, tik per nuolatinį šurmulį, gyvenimo vyksmą nėra kada įsižiūrėti į jo paliekamus ženklus. Ryškiausiai jis keičia vaikus, juos jau nė nebedera vaikais vadinti – suaugę žmonės, rimti, protingi. Lina šiemet baigs mokyklą, Justina su Tadu kitąmet – išeis iš namų, ir senajai jau dabar liūdna.
Vos neprasitaria garsiai, nustebusi – koks žentas pasenęs! Susimetęs į pečius, kaklo oda suvytusi, žvilgsnis prigesęs. Ir Jonė ne jaunyn eina, bet ji atrodo daugiau pavargusi, negu pasenusi, kažkokio rūpesčio graužiama iš vidaus.
Staiga Jadvyga pagalvoja, kad vakar jie tokie dar nebuvo, tikrai nebuvo! Kažkas nutiko nuo vakar iki šiandien ir tas kažkas per vieną dieną subrandino vaikus, pasendino tėvus. Pamačiusi, kad šeima ima skirstytis, Jadvyga neištveria:
– Tai ar pasakysit pagaliau, kas nutiko? – paklausia slapčia vildamasi, kad jos įtarimai nepasitvirtins, tas keistas nerimas išsisklaidys ir viskas vėl bus kaip vakar, kaip kasdien.
Žentas grįžta prie stalo, pakviečia vaikus, parodo kėdę Jadvygai, Jonei, bet ši nesėda, pasipiktinusi šaukia, kad nereikia nervinti mamos. Vyras ramina – dabar jau reikia pasakyti, nes nežinodama tik dar labiau nervinsis. Uždaro langą.
Pasako tiek, kiek pats žino – kad Tadas įsitraukė į priešvalstybinę veiklą, grupė žmonių ruošėsi leisti laikraštuką, saugumas susekė, rytoj Tadas su žentu kviečiami į saugumą, o Jonė į rajono partijos komitetą pasiaiškinti.
Ilgai nesiskirsto iš virtuvės, Tadas atvirai papasakoja viską, neminėdamas pavardžių, visi aptaria, ką kuris turėtų kalbėti rytoj per apklausą. Seniai šeima bebuvo tokia vieninga.