32. Pri Lūksta


Ežers švėisoliava dongaus mielsvo plīnė,
Baltasparnė lėngva debesielė skrīdēs,
Ons no Jolės veida sotemas aptrīnė,
Džiaugies šėlto bango lig blauzdū ibrėdos.

Ė Laurīna šėrdi traukė tuos pakrontės –
Ontiu če lekiuojė, vo gėliau līdekas,
Onkstėi atsėkielės, šiuo a tuo ožkromtės,
Ondėns pluotās gierės, īr džiaugsmās partekės.

Bet ė varga jouda nešė Lūkšta dėrvas –
Derlios kerštuo saulie vėsa meta degė –
Ė svajuonės gražės kāp taukā sotėrpa,
Bada šmiekla rėitė lūkstiškius i raga.

Niekā ėš kalnieliu, kor aplinkou kluojės –
Valgītė ka nuori, ėiškā dounas plotas.
Vākā kriuok ėšalkė, vuos bestuvo ont kuoju,
Jolė dounas rėikē savi paaukuotom,

Bet so šėrdė vāka zīzontė negousi –
Rēk žovėis, ontienas, dounas gabalelė,
Žīmantams tėi metā īr vėsū ėlgiausė,
Alkė sunkės gėrnas vėsas dėina malė.

Somedžiuojės onti, Laurīn veizas pėktā –
Jolė neėšmuokus po bėškieli jimtė –
Velgītė ė kėtā dėinā pasėlėktė,
Pri vargū rēk dietė saikingoma rimta.

Santaupas prasmega perkont bulviu garčio,
Saika grūdū mėltams, ka ėšvėrtė potra –
Vėskas īr pabrongės po pernīkštiu karštiu,
Obagū daugībė jem vėsus i kotra.

Metā tėi parkaitė slinka onkštās kelēs,
Tiktā žmuonis dėrvas arė kāp ė pernā,
Cīrolems parliekos, vėsė onkstiau kielies,
Paprekiautė traukė i apleistus Varnius.

Tėn žmuoniū po torgo jau sokiuojės tuntās –
Pardavuo ė perkas, naujīnas sožėna.
Žīmantams pabuoda truobuo dėnas stumtė,
Vėiškelio i Varnius Geltis trauk vežėma.

Jolė apsėlonka senuo knīgėnīčiuo –
Lėnku drokavuoniem raiboliou net akis.
Ėš žemaitiu kalbuos puonā tebsėtīčiuo,
Tik žemaitē savės ne, neatsėsaka.

Ne, neatsėsaka, vo ėš petėis jemas,
Vež par sėina kningas Rītprūsiūs atspaustas,
Ka žondarā sočiump, pasėlėikt be žemės,
Ė ronkas garbingas ontronkēs sokausta.

Pasėbaigos torgou, so žmuonim sokėbė,
Karčemuo po stėkla pajem atsėgertė –
Jolė klausuos žuodiu šormolė berėbė,
Laurins kvorta alaus sopėl sau i gerklė.

Kartās liuob bažnīčiuo so vėsās soklopė,
Lėnkėšku pamuokslu paklausīs ož dīka,–
Tas anū gīvenėms, kāp tekiejėms opės –
Grētus vingius kėitė, ėšplūdėmā tīkė.

Badmetis idiejė sopratėma kėitas –
Rītuo gal vėsuokė velnė atsėtėktė,
Nuors abo novargė, bet kaimīnus kvėitas –
Pasiediet pri kortu ė išgertė stėkla.

Vākus jau sogoldius, Jolė īr tarp vīru,
Akis veiz i veidus alkanas ė geras –
Tēp kāp damuoms dongou pats Aukštiausis skīrė,
So lig tou jog žemie žmuonis vėskou dara.

Jolės mintis sokas so jausmās aptvertas,
Pavert kartās šėrdi vasarėnio žiuogo,
Laurīns isėskverbės i luošėma karšta,
Pasėjunt pri stala ne vėsai patuogē.

Īžadu toštībē če nablėikt jau vėitas –
Jolės jautriuo sieluo anėi nepridžiūvė.
Jē gali pėlnīstės jausmās ėšsėsklėitė,
Isėpėlk, neskrabink tarp dontū lėižovė.

Vakara vielīva, ka ėšlēd kaimīnus,
Laurins jau sopīktė īr dontis pražiuojės,
Bet vākū nežadins, luovuo pasėtrīnės,
Noalsėn ons Jolė tarp savūju kuoju.

Tēp ons spaudė Jolė jau ne vėina nakti,
Kol ana pajota treti vāka isčiuos,
Kėik Dėivalis atneš, tor vėskuo ožtektė,
Nuors tuo gerā truobuo īr so magarīčiuom.