Tikrai aš niekur nebuvau,
Nuo vakar vakaro raides dėliojau,
Žodžius eilutėmis rašiau,
Lyg šieno kupetoj žiedų ieškojau.
 
Tačiau mačiau.
Mačiau, kaip laikas ėjo.
 
Ryte zylutės snapeliu į langą beldė,
Kieman vadino šį bei tą atnešti,
Kartu su žvirbliais pešės, ore skraidė, nardė,
Išvijo iš akių mieguistą naktį.
 
Vėliau,
Į virtinę mašinų įsisukęs,
Tarp gatvių, šviesoforų ir namų,
Lyg būtų genamas,  ar šiaip padūkęs,
Aptirpo pelkėj nebaigtų darbų.
 
Kavos puodelyje trumpam nurimo.
Tik laikrodžiai nestovi vietoj —
Kaskart tą pačią savo duoklę ima,
Vėl eit ir paskubėti liepia.
 
Ligoninės palatoj jau ilgam sustojo.
Gal ten pamatė visą savo kelią?
Dar stengės pakilt, žvilgsniu praskleist rytojų —
Rytojaus vietoj mirkčiojo žvakelė.
 
Tikrai aš niekur nebuvau,
Tačiau mačiau.
Mačiau, kaip laikas ėjo.