31. Karto so tievās


Ėš Bokantės tievā so dokreliem gava
Keltėis i suodība, Žīmantams paskėrta.
Ė truobuo par žėima – žmuomis, vėštas, avis,
Ė kvapā miešlīna draskė patė šėrdi.

Tuo dar neožteka – par pat žėimuos šaltius
Jolė ontra dokra šeimā dar pridiejė,
Tievā vāka šauksma ne, nebgal pakeltė –
Ons mėigus ėšblaška Joles geradiejems.

Jolė lėikt kaltiausi diel dornuos veselės,
Diel mužėka vīra, kor po mėškus tronkies –
Ė dabā jau dėinas – ne vėina vo kelės,
Kāp nemata ūkis anuo baltū ronku.

Rēk anam medžiuotė lapė, kuoki paukšti –
Kaili jog pardavės pininga pajimtom...
Gal tas tītars niekus lėngvabūdem pliaukštė –
Ėš tuokiū kalbieliu nier jog nieka rimta.

Ėš nomū ėštrūkės pas draugus vėn lonkuos,
Ėšger ė sogrīžės ont vėsū tik keikas.
Prašvėlptū dvarieliu plėkbajuoriu ronkuos
Skrab ons kāp skardėnė tošti be kapeikas.

Jolės šėrdi spaude ne tik paluojėmā,
Bet ė karvė, kiaulės, luopėšis ont kartė –
Postė žėimuos viejē anou kāp kluojėma,
Ė nebova nieka, kas doris ožverto.

Ruodies ka nebtėlpa vėdou ta pagieža,
Ė bjauriausės mintis spaud i žemė jouda,
Ašara nobraukus ė dontim sogrėižos,
Kielies maž mėiguojus grėmžtė varga groudu.

Nē Laurīns nemata, kuokės pūgas švėlpau,
Kou tik atsėkielės aštrēs žuodēs švaistuos –
Dar daugiau ožveržės Jolės vargū kėlpa,
Ėšēt lapės tīkuot, valkiuotėis po raista.

Muotina senuojė, ėlgā nebėškėntus
So dokruom gīventė i Varnius ėšbiega,
Vo suodībuo lėka ne laimingu šventė,
Vo ėšvargus Jolė, jau vėsā bejiegė.

Plėkbajuorė sena Žīmants isėklausė,
Nuors nebova nuora – rāk ėiškuotė vėitas,
Tievs paskelbė Jolē – pats šeimininkausio.
Vėskas tarsi kninguo vėn ont bluoga kėities.

Nemaluono krautė vėskou i vežėma,
Viel kelio gargietė, viel i kėta šmuota.
Tiktā negainiutė varga tuo nežėna –
Kėik nobėrst, kas belėikt ūkiou išnuomuotam.

Bet ka nebier būda kėtuokė beplūkštėis,
Rēk sospaudos kinkas kelio pajodietė –
Artiau Varniū miesta, pri pat mariu Lūksta,
Ė vėskou ėš naujė, no truobuos pradietė.