kai kalasi žolė man skauda
gležnumas daigo
žaluma akių
mus baltos naktys mėnesienoj maudo
kai tavo laiką
nejučia vagiu
ant tavo veido spalvomis lynoja
po liepų stuburu
medaus lašais
tik vėjo aidą obelys kartoja
ir tu lyg aidas nuodėmės prašais
 
lijundros marškiniais į tavo saują
plasnoja kregždės
įnamiai nakties
neprieštarauju
tu įšvirkšk man kraujo
jis toks švarus
prilytas pilnaties
juntu kaip venos dūsta atsivėrę
ir plyšta nuo aistros
riba kaltės
tik aš ir tu
tik šitą naktį dviese
tik nenueik
priglusiu
pastovėk
 
prasikala žolė ir rodos gelia
gležnumas daigo
žaluma akių
blakstienomis plasnojančiais drugeliais
aš tavo laiką
lyg katė vagiu.