Prie viens kito mes būsime indai, bematuojantys ilgesio tūrį,
Lygiagretūs krantai, tarp kurių jokio liepto nėra.
Iš eilių aptakių jokio įvaizdžio nesusikūrėme,
Nes ir pauzė tarp jų – net numirti suspėtum – para...

Už saldžių kliedesių per purvyną buitis vangiai šliaužia:
Skalbiniai, troškiniai, pirkiniai, kailiniai, sakiniai...
Ar nešauna mintis viską mesti į didelį laužą,
Žvelgti dūmai kaip kils ir prie jo pasvajoti ramiai?

Nejuokingi juokai. O juokingiems gal parako trūksta?
Druskos reikia – prašau, nes barstausi kasdien ant žaizdų,
Tad randai ant randų, sukrešėję į šarvą, į plutą.
Ar atmirks jie? Kažin... Ir manau, kad nėra tai svarbu,

Nes išlieka erdvė ir dvi plonos, bet tvirtos membranos.
Kai už stiklo gėlė, josios kvapo net šuo nesuuos...
Na, o kaip ilgesys? Jo pilni šuliniai, kliokia vamzdžiais ir bėga iš krano.
Kai išsemsim marias, jis lietum ant galvos užkrapnos.

Aš brinkstu ir jaučiu mano plutos kaip gyvastį veržia.
Jei pažirsiu drūzgais, ar tu rinksi kraujuotas šukes?
Skalbiniai, troškiniai... Aš slepiuosi svajoti į kertę – 
Lyg už pražangas ten būtų tyčia ten klupdęs mane.