Žemės veidu laikas amžinasis skrieja –
Vakaras per jūras plaukia, per marias –
Lenkia upių tėkmę, nuožmų laiko vėją
Amžius įkinkytas į geismų bures –

Neužmiega baimė, krauju virtęs vynas –
Vakaro šešėliai neliūliuoja jų,
O Pasaulio Rankos už uolos kabinas,
Už gyvybės pulso spindulių žalių ...

Ir pro juodą saulę, žemės miglą tirštą
Į Visatą kyla rudenio stulpai –
Vakaro šešėliuos baltos žvaigždės miršta,
Tyliai tyliai rauda sužeisti varpai...