Vyšnelė vėl balta,
Tiktai ne nuo žiedų.
Šakelė palenkta
Aplipusi sniegu.
 
Apklostyta svajoja
Po sniego patalais,
Lopšinę jai dainuoja
Mėnulis vakarais.
 
Tiktai nerimsta, krebžda
Man ilgesys širdy,
Taip norisi pažadint,
Paklausti: – Ar girdi?
 
Jei niekas neprieitų
Sušalusios paguost,
Užmik, užmiki greitai
Ir vasarą sapnuok.
 
Sapnuok gegužio vėją,
Baltų žiedų šakas,
Kai vakarui atėjus,
Prie jų priglusiu aš.
 
Galbūt tada atnešiu
Ne žodžių – dovanų,
Visai jau trumpą naktį
Ir šilumą delnų.