Vis einu, pasauli, aš keliu dulkėtu,
krinta šviesios žvaigždės man iš debesų,
kaip dvasia sparnuota, kaip vėlė be vietos
žemei tarsi miręs anapus esu.

Neša mano būtį tylumos ir vėjai,
supa tarsi plunksną snaigės ir lietus,
juk kadais pakilęs lėkti nuskubėjai,
o dabar tarp dulkių — ar esi dar tu?

Tarsi pasimiręs — plėnimis pavirtęs,
kur ugnis rusėjo — liko pelenai,
ką pasėjai, pjovei, saulė juokės vartuos,
viską jai aukojai, viską jai vienai.

Ji viena tau buvo tolimoj kelionėj
duona ir svajonė, saulė ir sapnai,
ją širdy kaip šviesų spindulį nešiojai —
upės, ežerėliai, kloniai ir kalnai.