I dalis

      Drėgname asfalto paviršiuje užsižaidė saulės spindulėliai. Jau gerą pusvalandį jie ten. Ir tebūnie! Juk smulkūs akmenukai po riedančio dviračio padangomis nuo to traška tik dar smagiau…
      Iš pradžių už žilstelėjusių Haroldo smilkinių mirgėjo tik pavieniai namai, nebuvo ir šaligatvių. Vėliau vaizdas pamažu keitėsi. Pats gražiausias Švedijos miestas, jo paties nuomone, Malmė ėmė virsti mūrų ir šlaitinių stogų galybe. Vyras nusišypsojo.
      Ant peties kabojo sunkus, gerai pažįstamas krepšys. Pilnut pilnutėlis. Laikraščių bei laiškų – juk Haroldas dirbo laiškanešiu.
      Dviračio padangos riedėjo, traškėjo po jomis akmenukai ant šlapio asfalto, o ranka lindo į krepšį. Ir traukė iš ten. Laiškus. Ir laikraščius. Vakar. Šiandien. Ir rytoj. Haroldas dirbo savo darbą. Kaip geras, tikras, senas švedas – mėgdavo sakyt jis pats. Dirbo ir svajojo. Kad ant tų laikraščių su spalvotomis nuotraukomis, pabrauktais autorių vardais bei šimtatūkstantiniais tiražais vieną dieną bus užrašyta ir jo pavardė. Tokią pat saulėtą dieną kaip ši.
      Tačiau... Kolkas. Kolkas Haroldas keldavosi ankstų rytą, kai visi dar miega ir sapnuoja sau įprastus sapnus, stumdavo iš garažo savo stažo dvynį dvejais ratais ir važiuodavo. Į tą nesibaigiančią kelionę. Svajonių kelionę...
     Ir vis dėlto. Vokiški dviračio ratai kartais nustodavo riedėję. Nutildavo po jais traškėję akmenukai. Ir saulė ne kaskart blizgėdavo balose. Tomis dienomis paštininkas paimdavo į rankas sielos atgaivą. Paprasti žmonės ją vadina fotoaparatu.
     O ši/šis tarsi atgydavo Haroldo rankose. Kojos noriai žengdavo į miško karaliją, akys alkanu fotografo žvilgsniu sužiurdavo į tankią jos lapiją, o rankos tėviškai praskleisdavo šakas, taip paversdamos visą mišką „tinkama dirva menui“.
      Labai panašiai viskas vyko ir šįkart. Laiškanešys netgi apsidžiaugė viršum galvos klevų lapais pabirusiu lietumi. Ir lašais voratinkliuose. Haroldui jie buvo MENAS. Gamtos. Pasaulio. Dievo. Galbūt.
      O jis pats tiesiog spragsėjo fotoaparatu... Pro šalį nuskuodė vėjelis, paskui save nusinešdamas smulkių lašelių debesį. Paštininko rankos spėjo užfiksuoti ir tai. Penktadienį, kai vėl susitiks su Valentina, tikrai bus ką parodyti!
      Tačiau. Jau po akimirkos menas (ir pasaulis) apsivertė aukštyn kojomis. Driokstelėjo šūvis. Čia pat. Visai netoliese. Haroldas krūptelėjo. O vidus ėmė šaukte šaukti – velniai mato, tas šūvis tikrai keistas. Jis kažką slepia.
      Laiškanešio rankos tvirtai suspaudė fotoaparatą, o kojos pasileido bėgti. Kone virsdamas vyriškis nuskubėjo į tą pusę, kurioje vos prieš  kelias sekundes nuaidėjo šūvis. Ir netrukus jam teko sustingti vietoje...
Haroldo nebeliko. Buvo tik akys, kurios matė tai. Bei rankos, kurios visą gyvenimą svajojo priklausyti žurnalistui, ir dabar nepaliaujamai spragsėjo fotoaparatu.

II dalis

      Pensininkas Johanas Svensonas labai mylėjo savo žmoną Martą. Už ją vyresnis jis buvo ketveriais metais ir trimis mėnesiais. Ir jei kas nors nebuvo aklas, tai matė, jog per visą savo gyvenimą šis vyras daugiau niekam nejautė tokios aistros. Na, o bent kiek lygintis su jo senute galėjo galbūt tik kita didžioji jo gyvenimo silpnybė – medžioklė.
      Ir štai dabar gerasis pensininkas Johanas Svensonas jau dvi geras savaites svajojo tik apie vieną dalyką žemėje. Esmė slypėjo tame, kad kitą mėnesį jo brangioji žmona Marta švęs gražią sukaktį – aštuoniasdešimties metų jubiliejų. O čia lyg tyčia kaip tik prieš dvi savaites įvyko baisus dalykas.
      Rūpestingai kaip visad šluostydama dulkes sutuoktinio medžioklės trofėjų kambaryje, senutė užkliudė mieliausią, nors galbūt ir ne patį vertingiausią iš jų. O šis nugriuvo ir sulūžo. Tai buvo didžiuliai, didingi briedžio ragai, ant tos sienos kaboję jau kone šešias dešimtis metų. Marta nepaprastai sielojosi būtent dėl šio trofėjo netekties. Ir kaip nesisielos – juk juo Johanas kadaise ypatingai sužavėjo savo būsimą žmoną pirmąją poros pažinties dieną.
      Marta dėl šios netekties dabar buvo liūdna. Tokiame amžiuje prisiminimai yra nepaprastai svarbūs. Todėl pensininkas Johanas Svensonas jau kuris laikas kūrė planus kaip ir vėl išsiruošti į medžioklę. Kad nušautų briedį. Su dar didingesniais ragais. Ir taip iš naujo dar kartą užkariautų savo mylimosios širdį.
      Pagaliau išaušo ilgai lauktas rytas. Ponas Svensonas atsikėlė ankstėliau, kad nepažadintų spalvingus sapnus glostančios savo gyvenimo draugės, ir išsliūkino į prieškambarį ruoštis medžioklei. Nuotaika buvo kuo puikiausia. Ir nesvarbu, kad truputėlį svaigo galva. Ar akys buvo jau ne tos...
      Stiprios kavos kvapas maloniai pažadino ir taip neapleidžiančias svajones. Teliko pasiimti karšto gėralo termosą ir kelių sumuštinių dienos davinį. Kaip kadais. Ir – į medžioklę!
      Miške svarbiausia išsirinkti tinkamą vietą. Johanas tuo šventai tikėjo visą gyvenimą. Todėl ypač rūpestingai šiuo reikalu užsiėmė ir šį kartą. Galiausiai įsikūrė ant nedidelės kalvelės. Kad aplink puikuotųsi krūmynų galybė. O juose, galima duot galvą kirst, pasirodys ir jis, didingų ragų briedis.
Teliko tik laukti. Tūnoti. Tyliai tyliai.
      Ponas Svensonas laukė valandą. Tūnojo dvi. Buvo tylus tylus tris. Tačiau briedis taip ir nepasirodė. Akys ėmė pamažu lipti, burna nenumaldomai užsigeidė žiovauti. Visgi neužmigti sunkiausiu momentu padėjo svajonės. Atgijo prisiminimai iš jaunystės laikų. Prieš akis ir vėl šmėkštelėjo didžiuliai briedžio ragai.
Kaip tik tą akimirką krūmynuose kažkas sušnarėjo. Johanas sukluso. Tačiau keliolika minučių po to neišgirdo nieko. Ir štai tada, kai medžiotojas jau pradėjo abejoti savo paties ausimis, šnaresys pasigirdo darkart.
     Pensininkas Svensonas ketino pasiimti iš kelnių kišenės nosinę, bet vos tik spėjo nuleist žemyn akis, kai kažkas vos už keliolikos metrų nuo jo pralėkė. Didelis – tikrai ne kiškis ar lapė – pamanė jis ir sename medžiotojo veide nusidriekė plati šypsena.
      Taip, dabar jau darėsi aiškiau – akies krašteliu berods spėjo pamatyti briedį ir didžiulius, karališkus jo ragus. Johano kūnas įsitempė ir pasiruošė veikti. Tereikėjo tik sulaukti tinkamos akimirkos lemiamam veiksmui. Ranka jau buvo uždėta ant senoko, bet išties nepriekaištingai veikiančio medžioklinio šautuvo.
Ir štai po dešimties minučių laukimo krūmų šakelės ir vėl krustelėjo. Šįsyk jau kitoje pusėje. Ponas Svensonas vikriai, tartum jaunystės metais, nusitaikė ir spustelėjo gaiduką. Miško tylą perskrodė galingas šūvio trenksmas.
      Po sekundėlės Johano ausys išgirdo kaip krito kažkas sunkaus, kaip nuo didelės jo masės lūžo smulkios šakelės ir galiausiai dusliai atsiduso žemė...

III dalis

      Darbas yra pinigų gavimo būdas. Tik tiek. Mėgo sakyti Algis, darbininkas iš Lietuvos. Nors, pridėjęs ranką prie širdies, kažin ar būtų patikėjęs savo žodžiais pats.
      Svajoti mėgo ir jis. Ypač tomis pilkai ilgomis dienomis, skirtomis pinigams gauti. Jomis be spalvingų ir net įvairiausiais kvapais kvepiančių vaizdinių ištverti būtų nepaprastai sunku. Juolab, kad į Švediją uolus darbininkas atvažiavo jau trečią kartą. Ir, žinoma, tikrai ne tam, kad pasidairytų po gražiausius Malmės kampelius, be kurių „sieloje kažkaip nyku“. Lietuviui jau keturiasdešimt dveji. Ir jam pats laikas užsitęsusias svajones apie užbaigtą namo remontą bei „naujesnį automobilį“ paversti realybe.
      Todėl pusamžis vyras šioje Skandinavijos šalyje išnaudodavo kiekvieną laisvesnę minutę. Nors, kalbant vaizdžiau, tos minutės, kurioms grėsdavo būti pakrikštytoms „laisvesnėmis“, netrukus imdavo taip nuoširdžiai gailėtis ir atgailauti, jog išrinktųjų kastoje Algio gyvenime Švedijoje po kurio laiko teliko tik vienas narys. Miego minutės. Ir viskas tik dėl tos papildomos kronos...
      Ši diena lietuviui taip pat nebuvo išskirtinė. Turėdamas kelias laisvas valandas, vyras jas norėjo išnaudoti kuo efektyviau. Todėl sėdo už vairo ir jau gerai žinomu maršrutu nurūko miškų link. Puikiai žinojo – dabar uogų metas. Pririnkti jų sunku nebus. O šlamantis banknotas kišenės tikram lietuviui juk nedrasko. Ir nedraskys!
      Išlipo jis iš automobilio, kiek susigūžė nuo trumpo, bet žvarboko lietučio, pasistatė apykaklę ir su tuščiomis pintinėmis patraukė tikslo link. Miško pakraštyje tikslas tarp medžių šmėžavo tik kur ne kur. Vėliau sekėsi kiek geriau. Kol galiausiai kojos pačios ėmė nešti dar neatrastais uogų takais.
      Algis buvo patenkintas – baigė įpusėti jau antrąją pintinę. Todėl keliom sekundėm su malonumu pavirto skaičiavimo mašinėle. Tada vėl atvirto į lietuvį ir plačia šelmiška šypsena konstatavo – jei viskas bus gerai, pinigų užteks ne tik namo remontui bei „naujesniam automobiliui“, bet ir staigmenoms artimiesiems. Ypač malonu buvo mintimis leistis į dovanos pirmagimei anūkėlei paieškas.
      „Bateliai. Taip, nupirksiu jai mažyčius raudonus batelius. Nors ne, labiau tiks geltoni...“
      Dvejojo Algis. Taip nepastebėdamas po pat kojomis nedidelės duobutės. Koja slystelėjo į ją ir susvyravęs uogautojas garsiai sušnarėjo krūmų šakomis.
      „Gerai, kad kojos neišsisukau, nes...“
      Jau norėjo lengvėliau atsidusti vyras, kai staiga miško tylą perskrodė šūvis.