Ar prisimeni iš vakar,
kaip drugiai į pievą skrenda,
kaip pakyla vienu mostu,
kaip atgal į savo sostus
laumės kelio nesuranda?

Tik Sigutė ten nebuvus,
į kur lašas lašą gena.
Nuo vaivorykštės takelio
tįsta plonas laumės siūlas.
Šalta, šiaušias šluotos purios,
slibinai per stiklą šliaužia...
Tik Sigutė ten nebuvus,
dar paklystų, mama draudžia.

Ir nereikia jai ten būti!
Aitvarai lai kuria pirtį,
įsisiautusi į rūką
pasakų skaičiuotę girdi:

Saulė slepiasi baloj,
Įsileisiu pro duris,
Jeigu pasakys kuris
Šiandien,vakar ar rytoj. 

Nuo rytojaus, nuo rytojaus,
nors bus saulė užsiklojus
ištemptom dangaus paklodėmis,
nors ruduo ir atsibostų,
bus pati Sigutė vėjas.
Pasakos tegu tik grožisi:
per lapus prabėga šuorais
krykštavimas suskambėjęs.