Mėlynas sniegas ant stogų.
Žili suoliukai atsisėsti trims plius trims nugaromis.
Merginos šypsena senstanti, jai kalbantis telefonu ilgai.
Praeivis švilpteli savo nuostabai, mano nuostabai mėlynai.
Traškantys maišeliai, tirpstančios rankos traukinių filosofijoje.
Vilnius: ant vieno kelio skolinta knyga, ištiesta ranka, sloga.

Mėlynas miestas — trys amžini apgamai jai ant peties.
Klydęs vyras dantyse su striukės raišteliu.
Klydęs atsipndžiuos nakties.
Pabiręs cukrus, juokas, virstantis akių spalva.

Magnetai — šnibždėjau, neapčiuopiau spalvos.
Jeigu nebūčiau vyras ir nemylėčiau
Nuotraukų juodai baltų...

Mėlynas Vilniaus veidas šiandienos danguje, jos akyse.
Mėlynas Vilniaus kraujas, vienodai skambantys keiksmai.
Nemėlyni žmonės valdo iš baimės,
Iš to, ko turi per daug, ir dėl to, kad kitko turi per mažai.

Vilniau, ko tu toks mėlynas? Ar bijai kraujo?
Ar bijai mano meilės?
Kokie tavo mėgstamiausi vaistai?

Ar Laurus nobilis šiąnakt užklosi juodais jos plaukais?