Bėga pro mano delnus spindintis jodas, varnėnų plunksnos, plaukia gulintys medžiai...

Lygaus liūdnumo bala – jūra, sodrus tamsos mėlynumas, lyg kažkas būtų užmaišęs dievišką statinę guašinių dažų, kvepėtų paveikslais, staiga ištirpusia šviežia dailininko dirbtuve ir dar neparašyta muzika, prie lopinėlio, kurio formas jaudintų bekūnis vanduo, mėnulis, kaipgi be jo, milžiniška savo krūtinę prikepinęs viršuje, lėtai glembančio violetinio dangaus žvilgsnyje, stebinančio ramybe ir savo nebaigtimi,  sėdėčiau jo stebėjime, suglaudusi kojas, apglėbusi jas blyškios šviesos užliūliuotame gyvenimo atsitraukime,  ir stebėčiau jo meilės sceną, jo įsigėrimą, jo šviesos žaismą, atsitrenkiantį į mėlynos lygumos magmą, nutiesiantį kelią į save. Kelią į save patį...

Šąlanti nugara. Sunku laikyti, manęs nėra, yra tik gyvenimas ant manęs, kompaktiškas kaip moliuskas kriauklėje. Tamsoje praėjo cigaretė. Vieniša ir tyli. Gailestingai šyptelėjo, su degančia užuojauta. Nuskrido žemėn peleninis lapelis, su užrašu: antras nuo galo šypsenos galas. Sutrupėjo šypsena. Aptemusiais vakarais žmonės vedžioja cigaretes vietoje šunų.

Daugiaaukščiai atrodo kaip stačios ląstelės su šviečiančiais prisidauginusiais branduoliais, kurie pateplioja akcentais vakarinius vaizdinius, pridengiančius plačias ir bežvaigždiškas nakties krūtis.
Niekas nežino, iš kur atvyksta nusidėjėlis. Ir niekas nežinojo, kad užgesinus vieną gatvės žibintą -– nuliūs šalia esantis (šviesoforai jau kitas visuomenės sluoksnis) ir šis verkšlens kiekvienu lietumi. Kas pasveikins žibintą su prašvitimu, jei kitas kaimynas toli. Žibintui grės maniakinė depresija su ūmiais palingavimais vėjyje. Psichai taip daro. Tai siūbuojančios sielos. Žibintų šeima vieninga, žibintų šeima tvyro aureolėmis ir kirba naktiniuose maišeliuose kaip briliantiniai paukščių lizdai ant metalinių kojų. Barškina į liūdesį... Ir barškina į sąstingį. Ir barškina į svajones, kurios kyla iš prisiminimų. Barškinasi kažkokiais nemaloniais jausmais, nenuskausmindami sąmonės, ir beldžia į mane... Sielos teroras.

Juokas keistais būdais įsimaišo tarp vakaro ornamentų ir ant jų nusėda it pūkinių pelenų tinklas. Nors tu nesijuoki. Tu iki raudonumo išniekini horizontus, atskyrusi dangaus mėsas, ir iškiši pro langus palaidus ir spalvotus liežuvius, kurie styro pervėrę stiklus. Sušaldai pievas sekretuojančia vėsa ir šukuoji medžius raminančiu mėnulio šepečiu, kol nupešioti laiko pluoštai aiškiai įsirėžia išvešėjusios tamsos ekrane. Tavo akivaizdoje aš tyliu, lyg būčiau grįžusi koridoriais atgal: ryto, dienos, savaitės ir mėnesių, gimimo ir artėjančio mirimo, nebūtinai mirties. Tavo akivaizdoje deformuojasi mano jausmai iki žvėriško ir kraštutinio aiškumo. Dar kartą iš naujo, dar kartą tas pats. Kiekvieną kartą iš naujo. Kiekvieną kartą – tas pats. Tu nuginkluoji juodom skylutėm, kurios dalimis įsiurbia mano kūną, kol lieku tik aš, sugriebta tavo  pirštų, kiekviename tarpupirštyje po truputį, tokia minkšta kaip filosofijos ir netaisyklingos meilės tešla, kurią galėtum suformuoti, kaip tau patogiau. Parodai, kiek dar esu ir kiek nebe.

Kambario tamsa laša į akis. Kambarys mato dvi juodas sagutes akiduobėse ir plėvę laiko, užkritusią ant regėjimo. Noriu susirankioti kekę valandų į saują, susikišti į burną ir užgerti stikline tamsos. Kartais valanda atsigręžia į mėnesieną  ir neatitraukdama akių ją stebi, kol pati pavirsta mėnesiena. Laikas tiksi tiek, kiek jam leidžia objektas, bet laikas niekada nebėgs  taip, kaip nori subjektas. Laikas turi individualybę, nes individualybę turime mes.  Mes esame laikas, kurio nėra. Todėl nėra ir mūsų. Mes esame tiek, kiek esame sau, kol  senas angelas  baltu chalatu atsliuogs rūko basutėmis, kliūdamas už debesuotų purienų,  ir jas spardydamas, nešinąs administraciniu dokumentu  patikslins jūsų pavadinimą. Ten vardai nereikalingi, pavadinimai uždirbami žemėje: perėjęs  arba apėjęs  save.  O laikas, koks skirtumas.