Išsprūsta žodis – nepasvertas, be vertės...
Ir kai nuaidi balsas lyg griaustinis,
Dar palydėtas ir akių žaibais,
Save bari – šis kartas paskutinis!
Žvilgsniu vėl atleidimo paprašai, –
Šiltesnį žodį, tarsi apdarą renkies.
..............................................................
Pilkesnį akmenėlį juk ir aš randu,
O rūpesčiai visiems sukarpo dieną...
Ar vakaras tik tau vienai naujieną,
Sunkesnę parneša ant sutemos pečių?