26. Viel pas diedīna

Po veselės lėka Žīmants dvara truobuo,
Jolė tebgīvena plėkuom sava romkuom –
Meilė vėsa buiti bova pasėgruobus,
Gorskē tuoliau pīka, nuors žaibās netronkies.

Ė gīvenėms sokuos tarsi škvals be viejė –
Jolė matė nieka nebėbūs če gera,
Merkė rodėns lītā, no stuogū varviejė –
Ana jiemė šauktėis Šiemiū geradarės.

Ėš pradiū reikiejė žemā nosėlėnktė –
Diedīnā Alberta tor jog švelnė šėrdi.
Senam dvarė rastė kombareli mėnka –
Jolės liūdna malda ta našlie ėšgėrda.

Diedīna žėnuojė Jolės šeimuos biedas,
Anuos akies švėitė sopratėma gieris,
Mažā tesogaišus, kombari soriedė,
Naujuos vėitas doris Jolē atsėvierė.

Žėimā jau šalsnuojint ana ėšvažiava –
Džiuginienu puonā ėlgesė nekielė,
Žīmanta arklielis lėnkė gilius ravus,
Jolė sied važelie līg pardavus siela.

Rēks gīventė vėinā, vīrs pas Gorskius lėka –
Artiau darba gautė nikāp nepavīka,
Pins Šiemiū truobelie ne žėidū vainėka,
Ė gīvens par žėima vienėšā ė tīkē.