Per naktį drobės padavė iš karto šitiek daug — 
Užteks ir nuometui, ir vystyklui, ir šermenų drobulei...
Ir bus lemtingas noras prisiglaust
Prie tų, dievotųjų, kas geba ne įžūliai
Išmelst, išpirkt sunkiais prastais darbais
Iš Dievo kibirkštį ugniakurui ir sielai
Ir bus sunku drūnyt po patalais,
Nes kirbins klausimas, ar išbaigei jau šėlą?
Ar iš būties beliko tik sapnai
Ir menkos skiautės džiugesio jau būto?
Girdžiu — krebždi. Turbūt atsibudai.
Jau mūsų kiemas pėdsakais apsiūtas.
Einu ir aš apdaigstyt, mereškuot,
Nors kiek palengvint išlikimo naštą,
Nurimk, rietimas visas mūsų neužklos,
Kol žvilgsny skaisčiai jausmo ugnys spraga.