Sūpuoklės, nuraminančios daugelį maištingų sielų, širdis, kupinas patirtų sunkumų ir nusivylimų... Vieną kartą pradėjus suptis, be galo sunku sustoti... Beveik kaip ir gyvenime: įsibėgėji, atsispiri ir pirmyn į viršų, sieki lapelio medžio, spindulėlio saulės ar lietaus lašų, tuomet netikėtai tave traukia atgal, žemyn, kur juodos balos, šlapias purvas, bet kažkam atgaiva, ir arba prasilenki su tuo, kas yra žemiška, arba įmerki bent kojų pirštus, pėdas, o dar geriau – visai nupuoli... Tuomet renkiesi ar vėl imi leistis sūpuoklėmis į tą netikėtą, pavojingą kelionę, nors puikiai žinai, jog vėl gali net kūlversčiu nupulti, ar visgi lieki šaltoje purvo vonioje, ant žemės, kuri taip traukia, taip traukia, kad palieki sūpynes už nugaros. Bet jos nelieka tuščios. Kažkas vis dar jomis supasi: ar tai palaidūnas vėjas, ar atklydęs paukštelis oranžine pasmakre, nukritęs raudonas lapelis nuo degančio gyvenimu medžio... Arba dvasia, nusprendusi jomis dar kiek pasisupti, dėvinti žydrą šalį ant savo lieso, balto kaklo, kuris plėvesuoja ir taip įkūnija laisvės prasmę, prie nosies priglaudusi ružavų gvazdikų šakelę ir itališkai dainuojanti apie viltį, šansą kartelį vėl nukristi ir nusileisti ant žemės...
Nuo jos dainų virpėjo net tvenkinio vanduo, kuriame plaukiojo mažytis medinis laivelis, atsispindėjo skraidantys dangaus žibintai ir sukiojančios ratus juodos varnos, tarsi neberandančios kitos išeities iš šių nesibaigiančių vakaro kerų, apgaulės...
— Dieve, rodos, mano japa kvepia...