Surink man ryto rasą
į vėsius delnus,
vakarę žvaigždę nuraškyk nakčia.
Kokia gyvenimo palaima –
Kad esu aš.
Kad esi tu.
Kad esame drauge.
Vaivorykšte spalvota
apjuoski mano kiemą,
po kojom klok geltonu čežančius lapus.
Ir taip kas naktį,
Ir taip kas dieną,
nes kelio kito į laimę jau nebus.
Nušluostyk ašaras nuo veido,
kai lis smulkutis vasaros lietus.
Žiūrėk, čia mūsų laimė nusileido,
o debesėlių pulkas lekia per laukus.
Atrieki duonos kasdieninės riekę,
palaimink ją ranka šventa.
Susėdę tyliai pasėdėkim
po balto Angelo sparnais –
palaiminta vieta.