Lyg susipina linijos tiesios gatve,
Kai į jas panašėja zigzagai, troliams ir
Kabaretams – raudona šviesa, iš neapykantos
Plėšomos sagos.

Kaip negudriai vaikai vis sutraukia stygas
Tų pačių klasikinių gitarų, per klastingi
Jų žvilgsniai ir mielas – ne aš, mes juk
nuolat surandame dingstį.

Iš albumų liūdnai prakaituotus kadrus
Brėžia nagas nudilintas vakar,
Akys stoja stulpu, atvaizde patapai - siluetu
Prie lydinčių žvakių.

Sukas sraigtas po sraigto, vėjas verda rūgius,
Mano priekabas krauna vilkelis, nebebus, kaip
seniau prie ugnies – nebebus ir nebus
kam tą žvėrį užginti.