Kartą gyveno sraigė Hortenzija
Ji turėjo didelių pretenzijų…
 
O labiausiai jai nepatiko kad nuolatos turi nešiotis namą
Nesvarbu kur beeitų ar į sodą ar pas mamą…
 
Kartą ji susapnavo kad numetė savo kiautą
Ir nutipeno į drabužinę raudonų batelių apsiauti!
 
Bet jie visai jai netiko,
Tuomet ji baisiai supyko...
 
Išsirinko tik akinius nuo saulės
Ir iškeliavo į platų pasaulį...
 
Nes labai jai pasirodyt visiems magėjo,
Todėl takeliu sau vis ėjo ir ėjo...
 
Kol sutiko ji ežį spygliuotą,
Kuris nešėsi baravyko kepurę be koto.
 
Ir pamatęs tokią sraigę anas ėmė kvatotis,
O sraigė tik sušnypštė: -kiaulė neraliuota, beprotis.
 
Tada ji sutiko tilviką,
O tas pamatęs sraigę pliką,
 
Pamanė kad čia sliekas riebokas,
Nutukęs besėdint prie savo "facebooko".
 
Ir kad kirto į nugarą minkštą,
Sraigė ėmė garsiai bliaudama inkšti:
 
- Paukšti, gal tau smegenys nuo kompo ištižo?
Bet tilvikas vis vien neatlyžo
 
Ir smūgiavo antrą kartą,
Tada sraigė sumojo, kad bėgti jau verta
 
Ir pasipusčius padus pasileido kaip žaibas
Per pievoje augančias smilgas laibas.
 
Ir į mišką greitai atlėkus
Slystelėjo per kazlėkus...
 
O tada šleptelėjo ant baravyko,
Kur vos vos išsilaikyti pavyko...
 
Tuo metu miške grybavo aktorius Bružas
Ir suradęs baravyką sraigę nubraukė pirštu: - fu šliužas.
 
Sraigė bandė teisintis: - aš ne šliužas, aš sraigė Hortenzija.
Bet niekam nerūpėjo jos išsakytos pretenzijos...
 
O tada nei iš šio nei iš to lyti pradėjo
Ir netrukus Hortenzija baloje jau gulėjo...
 
Šalta baloj, o plaukti nemoka...
Dabar ji jau ilgis savo kiauto- namuko...
 
Tik staiga ji atsikėlė,
Štai ir baigias  pasakėlė...  
 
Girdi sraigė, bet nemato:
(Guli ji ant aparato...)
 
-Sraige, sraige, iškišk ragą
Duosiu riešuto pyragą...
 
Sraigė iškiša ragus
Ir jau valgo pyragus...
 
Viens, du, trys
Pabudus sraigė
Mikliai vėl mygtukus maigė,
 
Ką ji rašė- paslaptis
Kas ją žino- pasakys!..