Vėjas, jis visad bando kažką mums pasakyti, perbraukdamas tais iš kažkur atlydėtais smulkiais akmenėliais per grindinį ar judindamas medžio šaką, kuri barbena nesustodama į langą... Tie garsai pažadina net mėnesieną. Štai kodėl ji taip kartais ryškiai šviečia... Pašokusi tarytum iš košmaro laukia, kas čia dabar nutiks...
  Vėjas — toks, rodos, visur suspėjantis, nesuprastas, bet laisvas, palytėjantis kiekvieną trapią smilgą ar nusviedžiantis nuo vaismedžio obuolį, kurio taip niekas ir negalėjo pasiekti... Bet ir vėjas amžinai pasmerktas klajoti, nerasti savojo prieglobsčio, namų židinio ar to, pas kurį taip kantriai bandytų sugrįžti... Jam niekas negali nušluostyti, išdžiovinti ašarų, kai jis garsiai vaitoja, skelbia savo liūdną likimą... Jo vaitojimas, būna, perauga į visa ko griovimą. Ir už lango nerimsta vėjas...

Nesustok sūpuoti tų smilgų,
Brangusis, ir vėjo varpelių virš lango...
Girdžiu tave, meldžiamasis,
Girdžiu pargrįžtantį net nuo Gangos!..