Labai bijojau prieblandų pilkų — 
Ne dėl tamsos, subliuško sielos burės.
Tik maldą turi pumpuras delnų,
Ore vėjuotam įvaizdis apšiuręs.

Mes kaip svogūnai rūbų lukštuose
Trumpai prisėdam ant suolų lentynų.
Plačiai žvalgausi — pasakas kas seks?
Iš kur tulžis — anei midaus, nei vyno.

O buvęs laikas grimzta vandenuos,
Nors lašo sočiai atminčiai prikelti...
Nebebijau šios prieblandos pilkos,
Nes tu šalia. Irkluosim seną valtį...

Žiemkenčių laukas — tūkstančiai vilčių
Kaip žalios vėliavos į drumstą dangų rodo.
Neslapsto prieblandos grėsmingų paslapčių,
Tik droviai dangsto nurėdytą sodą.

Ateik. Prisėsikim. Tuoj prapliups lietus.
Po medžiais suolas tarsi svetimkūnis.
... ant lūpų likęs bučinio medus,
Iškeltos visos mūsų sielų burės...