Rodos, keliu ėjau, kur pakelės žydėjo
Ir paukščiai nardė virš galvos,
Prilėkęs linksmino kvatoklis vėjas,
Saulėtekiai lydėjo nuolatos.
 
Bet ne, ne kelias buvo, oi, ne kelias!
Tik tiltas tarp dviejų nutolusių krantų.
Į priekį šaukė eiti laumės žalios
Ir negailėt šešėlių skęsti paliktų.
 
Žinojo jos, kad tiltas tik į vieną krantą,
Taip baugiai pavadintą „nežinios“ vardu,
Kuriam kiekvienas skirtą lemtį randa,
Čia, žemėje, palikę atspindžiu trumpu.
 
Vos žingsnį nuėjai ir tiltas už tavęs ištirpsta,
Tik tvyro pėdos svarbesnių darbų,
Mažom ugnelėm retkarčiais atgyja vėlei žvilgsnis
Akyse likusių brangių žmonių.
 
Gyvenimas — ėjimas ledo tiltu,
Gerai, jei jis beeinat nesugriūna.
Likimo burtai lėmė ilgą ilgą
Ir gražų, koks tik pasakose būna.