Keistoka praktika — senatvinis sirpimas,
Kada kratai tuštokas ankšteles.
Nors ilgesys apmalšo, betgi rymai
Net iki ašarų gailėdama savęs.

Verpi gijas svajų ir atminimų
Ir tarsi ritę apveji save.
Beveidis veidrodis berėkdamas užkimo,
Kad baigias progos linksmintis ir švęst.

Ar juo tiki? Nugremžk sidabro sluoksnį —
Tenai, už stiklo, šmėklų jau nėra.
Kokia paguoda,, kad už sienos kosti
Tokia kaip tu sukriošus figūra.

Jau sektos pasakos, lopšinės jau dainuotos,
Tyla tiršta nuo plyšusių jausmų.
Kažkam atrodo, jog sumišo protas,
Kai tu paklausi, kam aš gyvenu?..

Žinia, ne sau, juk sau tik egzistuoji
Ryšius su aplinka kada karpai, karpai.
Atrieda vaisiai iš kažkur prie kojų.
Vos bepažįsti ir šypsais kaltai.

Štai siūlas baigiasi, nes gijos jau suvytos.
Verpėja snaudžia, jos veide giedra.
Keistoka praktika — ankštelės iškratytos.
Kas tampo skverną? Tu, mosiut, gela...