Išskrist paukščiu tarsi iš prakeiksmo iš narvo,
Kad neviliotų gimtas sodžiaus dūmas.
O skausmas širdį drasko, žirklėm karpo –
Nejaudina nei princas, nei jo rūmas.

Dvasia džiaugsmingai gieda laisvės himną,
Bažnyčios varpas pritaria į taktą.
Paleiskit, nelaikykit mane silpną,
Kur man surast į mano laisvę raktą?

Aplinkui mūro sienos atidrėkę,
Šviesos per purvą languose nebematyti.
Visur niūru, kampai priplėkę,
Kiek galite mane čionai laikyti?

Aš noriu laisvės, noriu gryno oro
Ir meilės, kokios niekas neturėjo.
Ramunės žiedlapyje suskaičiuoti noriu,
Ar gerbė jis mane, o gal mylėjo?

Jei aš sparnus nežemiškus turėčiau,
Išlėkčiau kaip dvasia, nedelsčiau nė minutės.
Prisiekiu – niekados nesigailėčiau,
Kad išskridau į laisvę iš baisios vienutės.

2006 09 15