Namas

Man teko užduotis – per naktį pastatyti namą. Mūrinį. Devynių aukštų. Niekada nebuvau mūrijęs. Ir statybose per gyvenimą buvau gal kelis kartus. Na ir kas? Niekam net neįdomūs mano pasiteisinimai. Niekas net nesirengė jų klausyti. Todėl stoviu dabar statybų aikštelėje vienas. Rankoje pirmoji plyta. Devinta valanda. Iki ryto dar visa naktis. Šalta. Žinau, kad greitai bus karšta. Bet šią minutę dar noriu kurį laiką jausti vėsą.
Galų gale pradedu. Plytos gula lengvai, viena po kitos, per daug nekreipiu dėmesio, ar siena gausis tiesi. Kokybės mes neaptarinėjome. Svarbu rezultatas.
Pusė dešimtos. Rezultato dar negaliu įsivaizduoti. Stengiuosi apie jį negalvoti. Plyta už plytos. Gerai, kad nerūkau, sutaupau daug laiko. Vėsos jau nebejaučiu. Iriuosi į priekį, viena po kitos. Dešimtą turiu pirmą aukštą. Nušvinta viltis, bet tik vieną akimirką. Suprantu, kad plytas teks temptis vis aukščiau. Nusimenu. Bet trauktis neturiu teisės. Sukandu iki skausmo dantis ir judu dar greičiau.
Galvoju apie vaikystę. Tėvą. Tokį aukštą ir stiprų. Vaizduojuosi, kad jis dabar mane stebi. Drąsina. Guodžia. Šalia jo, bet kiek atokiau, motina maišo miltus. Keps blynus. Užuodžiu jų kvapą. Tai mane stiprina ir antras aukštas jau baigtas. Netgi daug lygesnis, nei pirmas. Viena po kitos.
Atsinešu kuo daugiau plytų, kad nereiktų labai dažnai leistis žemyn. Plytomis apsupu save lyg kokiu skydu. Matosi tik galva. Prieš mane įsivaizduojama siena, kurios dar nėra. Bet tikrai žinau, kad bus. Plyta už plytos. Viena po kitos.
Žodis po žodžio. Diena po dienos. Meilės vis buvo mažiau. Pagaliau aš tave nužudžiau. Nenorėjau. Jei būčiau numanęs, gal būčiau tada kai kada nusileidęs, patylėjęs. Neprikalbėjęs. Dabar jau vėlu. Greitai vidurnaktis. Aš skubu. Viena po kitos.
Man pasakė, pastatyk namą, tada tau bus atleista. Per naktį. Kaip Tėve mūsų ir Sveika Marija. Kaip rožinį. Plytą po plytos. Viena po kitos.
Tik dabar pastebiu, kaip lengva yra dirbti. Judesiai automatizuoti, ekonomiškai tikslūs ir apskaičiuoti. Kairė ima plytą, dešinė užteškia skiedinį, kairė prispaudžia, dešinė du kartus pastuksena. Kairė plytą, dešinė skiedinį, prispaudžia, pastuksena. Plytą, skiedinį, prispaudžia, pastuksena. Kairė, dešinė, kairė, dešinė dešinė. Viens du, viens du du. Plytą, prispaudžia, du kartus ir iš naujo. Viena po kitos.
Smagumėlis. Dangus virš galvos. Mėnuo stebisi, žvaigždės markstosi, o aš dainuoju. Dainuoju be garso. Dainuoju tau. Tu žinai. Tu ją moki.
Antra valanda. Dar nebuvau prisėdęs. Gal todėl nuovargis pakiša išdavikišką mintį: o kas iš to? Kokia prasmė? Kai tavęs nebėra, kai likau vienas. Ką darysiu toliau, kaip gyvensiu rytoj. Kam gyvensiu. Diena po dienos, naktis po nakties. Plyta už plytos. Viena po kitos.
Galvoju apie jaunystę. Apie svajones. Peržvelgiu veidus, vieną po kito. Sustoju ilgam ties tavuoju. Pastebiu, kad nustojau dirbti. Turbūt seniai, nes kūną smelkia vėsa. Puolu bėgti. Aš jau apačioje. Griebiu krūvą plytų. Aš jau viršuje. Nepastebėjau kiek aukštų jau. Vienas po kito.
Dirbu toliau. Be atvangos. Žinau, rytas išauš netikėtai. Imu, prispaudžiu, pastuksenu. Viena po kitos.
Tau skaudėjo. O Dieve, kaip tau skaudėjo! Net aš tai jaučiau. Tu šaukei, maldavai pribaigti tave. Išgelbėti jau buvo neįmanoma. Aš supratau, kad mirsi. Buvai prie mirties. Mirtis jau laukė tavęs. Stovėjo greta ir laukė. Bet tu nenorėjai eiti su ja. Prašei, kad aš nusiųsčiau tave pas ją. Ar galėjau tau atsakyti? Prispaudžiau savo lūpas prie tavųjų ir smogiau. Į pačią širdį. Jutau, kaip kraujas iš tavo burnos persipila į mane. Iš burnos į burną. Viena po kitos.
Jau brėkšta. Brėkšta – puikus žodis. Įdomu, ką jis reiškia. Imu, prispaudžiu, pastuksenu. Aš aukštai. Regiu, kaip šviesėja dangus kairėje. Tikriausiai tai ir yra brėkšta. Pagaliau sužinojau. Tik ar prireiks man to dar kada nors. Skubu. Suskaičiuoju, šimto plytų pakaks. Jau išmokau žvilgsniu apskaičiuoti reikiamą kiekį. Pastebiu, kad  viršutinių aukštų langų kiaurymės kaskart didesnės. Taupant laiką, sienos vis traukiasi ir mažėja, o langai išdidėja nuo grindų iki pat lubų. Labai modernu.
Kartą stovėjome kambaryje prie lango už užuolaidų, kurios siekė grindis. Mes glamonėjomės. Mūsų niekas nepastebėjo. Mes buvome tylūs. O žmonės vis ėjo. Vienas po kito. Galų gale baigėme. Ir tada visi išėjo. Vienas po kito.
Viena po kitos. Jau baigiu. Spėsiu. Laiku. Tik kam visa tai. Kam išsaugosiu savo gyvastį. Imu abejoti. Kiek aukštų? Pamiršau suskaičiuoti. Bet namas yra. Jis stovi. Pirmas per gyvenimą sumūrytas statinys. Man jis patinka. Patiktų ir tau. Tai mūsų namas. Mudviejų. Namas mums. Ir kitiems. Pavyzdžiui, rainam katinėliui, kuris užlipa pas mane. Jis markstosi prieš saulę, kuri jau čia. Vadinasi, ne veltui praėjo naktis. Viena po kitos.
Svoloč

2014-11-15 16:14:40

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2014-11-15 20:53:17

Per automatizuotą veiksmą išeinama į viršų (namas aukštyn, langai didyn). Mintys, gyvenimas lipa su statytoju galbūt ir tikromis plytomis. Bet jei dar kokią šūdprekyvietę (ankstesnio kūrinio, kur blaškėsi mintys per varškę) galima buvo labiau įžeminti, tai šio namo ne. T. y. nebūtinai. Tai artina prie novelės.
 
gausis (siena) > reikšme „kokia išeis, pavyks“ netinka (plačiau a.ž.)